Filmas: "Džema Boveri" / "Gemma Bovery"

Sveiki,

Visas pasaulis žino Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant komedinę dramą.

Prancūzų aktorius Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema – sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau mano akimis) nematyto jai amplua. 

Filmas lengvas, prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seklieji vandenys" / "Seklūs vandenys" / "Ma Loute" / "Slack Bay"

Sveiki,

Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas „Seklūs vandenys“, o kai kur pristadoma kaip „Seklieji vandenys“ (pranc. Ma Loute) (2016) buvo pristatytas Scanoramos kino festivalyje. Tai jau antrasis šio režisieriaus mano matytas filmas. Pirmasis „Camlle Claudel 1915“ be fantastiško Juliette Binoche pasirodymo nepaliko didesnio įspūdžio. Štai naujasis darbas absoliučiai kitoks tiek raiška, tiek žanru ir jame vėl matome Juliettte Binoche, kuri sukuria įnoringos ir manieringos aristokratės vaidmenį.

Filmas absoliučiai „nenormalus“, tokių komentarų galima pasigraibyti internete, tačiau ką iš tikrųjų kuria režisierius? Pasakojimas vyksta prie jūros, XIX amžiaus pabaigoje ir čia žaidimo taisyklės labai paprastos: prifarširuotoje laikmečio ženklų istorijoje pasakojama detektyvinė istorija, kurioje pasireiškia žmonių ydingoji pusė: nuo puikybės pertekliaus iki sunkiai suvokiamų kanibalizmo apraiškų, incesto ir visko, kas kelia kraupulį. Visa tai pateikiama kaip teatre, klišėmis perspaudžiant viską, kas įmanoma ir tokiu būdu kuriama unikali logiškai atvirkštinė filmo atmosfera, kuri įgauna makabriško žvilgsnio į moralės ir etiketo perpildytą laikmetį. Iš vienos pusės tai labai žavu, nes viskas primena truputį nesąmoningą kraupią fiestą, bet kartu filmas kiek negyvas, pilnas pauzių, klišinių susižvalgymų, kurie dažniausiai nieko nesako ir yra tik dėl to, kad tai klišė. Berniukas brendantis ir nešantis translytį mylimąjį irgi kiek atrodo kvailai, kai tiesiog tylima ir bandoma lyg išgauti makabriško metafizinės ugnelės, tačiau vaizdas atrodo padrikęs ir pernelyg teatrališkas, daug ką užglaisto tiesiog pakrantės peizažai.

Žinoma, savaime filmas nei itin stiprus, nei labai prastas. Toks žaidybinis režisieriaus žvilgsnis, norint sukurti kažką nestandartiško pagal jau naudotas kine žaidimo taisykles. Puikūs prancūzų aktoriai, neblogai pagautos kai kurios žaismingos situacijos, tačiau po visos maskaradinės kanibalistinės puotos, likau pustusčiu skrandžiu.

P.S. Filmas Kanų kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią garso takelį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100 

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonos maištas" / "Potiche"

Sveiki,

F. Ozon filmų magija tokia įtraukianti ir poetiškai šmaikšti, kad nieko bendro ji neturi su realybe. Režisierius nesibaimina imtis įvairių žanrų, spausti aktorius ir padaryti gražų kičą, kurti tamsias dramas, nevengia ir komedijų. Viena iš jo sukurtų komedijų yra „Žmonos maištas“ (pranc. Potiche) (2010), kurioje pasirodo tikros prancūzų kino legendos – Catherine Deneuve ir Gerard Depardieu. Niekada nežiūrėčiau filmo vien tik dėl G. Dapardieu, nes jis man absoliučiai nevykęs aktorius, o štai šarmingoji C. Deneuve dar nuo „8 moterys“ laikų verčia žavėtis jos būvimu kadre.

Ar šis filmas pritrenkiantis? Ne. Ar šis filmas tinka bet kada ir bet kur? Ne. Visgi tai filmas komedija, stilingai pagal aštunto dešimtmečio nostalgiškas madas sukalta istorija apie moters gabumus daryti karjerą net sulaukus jau garbaus amžiaus. Tiesą sakant, filmas linksmas, stilingas, jame netrūksta režisieriui būdingos ironijos ir savito žiūros taško, tačiau viskas plaukė ir praplaukė kaip eilinė alkstančio kinomano užsklandėlė, o skrandis liko pustuštis. Visų pirma, siužetas apie žmoną karjeristę buvo vidutiniškai sukalta, filmas įtraukia, bet per jį ne gaila nubėgti pasidaryti kavos ar arbatos, nes nieko neprarasi, struktūriškai nuspėjama istorija, trūksta didesnės intrigos, nors viską dovanojame dėl neįnoringo komedijos žanro, bet... Komedijoms esu itin įnoringas, todėl galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu ne geriausias F. Ozono filmas ir toli gražu negeriausia jo komedija. Tiesiog neblogai praleistas laikas, bet kažkodėl manęs po filmo neapleido jausmas, kad geriau būčiau pasirinkęs niūrią dramą ir žiūrėjęs iki vidurnakčio.

Iš esmės filmas aktorių gerbėjams, kažin ko didelio nesitikėkite netgi ir po F. Ozon pavardės. Kadre, kaip ir „Žmonos maištas“ sufleruoja, dominuoja C. Deneuve vaidmuo ir jis jai labai tinka. Kaip ir daugelis homoseksualių režisierių (ir tas pats P. Almodovar) renkasi labiau vaizduoti moters gyvenimą nei vyro, tikriausiai taip išreikšdami savo moteriškąją prigimties pusę. Tai genialu, tačiau šis filmas ir lieka pramogai, ne daugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius" / "Paris"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiemet tikriausiai sumušiau filmų apie Paryžių žiūrėjimo skaičių. Štai dar viena gan vykusi juosta, kuri stačiai taip ir vadinasi „Paryžius“ (Paris) (2008), kuriame pasirodo patys ryškiausi tarptautinio mastu žinomi prancūzų kino aktoriai. Apie Paryžių yra sukurta begalės filmų, bet visi jie vienaip ar kitaip kalba apie žmonių santykius. Miestas neretai būna žmogaus liko dalis, šiame filme tai akivaizdžiai pademonstruota, kaip ir filme „Aš tave myliu, Paryžiau“ ar W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ ir t.t.

Po vieną didžiausių Europos miestą klaidžioja daugybė žmonių su pačiais įvairiausiais likimais, kurie prasilenkia sankryžose, universitetuose, pasimato kavinėse. Šiame filme susieina kelios siužetinės linijos – istoriko simpatija studentei, brolio mirtina širdies liga ir nauja meilė atrasta turguje, afrikiečio emigracija į Prancūziją... šis filmas – tai stebėjimas pro langą ar balkoną į tuos žmones, kurie praeina pro šalį. Filmo patosas gan lengvas, čia nerasite taip meistriškai su įtampa surėdyto filmo kaip antai „Babelis“, nes vienaip ar kitaip visi filmai, kur pats Paryžius veikia kaip personažas, įgauna savaiminį lengvumą, kad ir kokius sudėtingus likimus bandytų papasakoti.

Puiki aktorių gausa, atpažįstami prancūzų aktoriai leido patirti tą puikų džiugesį, kada sutinki juos naujuose amplua. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad filmai apie šį miestą visi yra geri, tik kad jie vienaip ar kitaip pradeda kartotis savo idėjomis, belieka tik vis kiti režisieriai ir kitokios siužetinės aplinkybės. Ar tik kinas, kalbėdamas apie šį meilės miestą, kartais netampa vienspalvis ir monotoniškas? Kad Paryžius puikus ir nuostabus, tą tikriausiai visi žino, o šis filmas tik dar kartą patvirtina šią tiesą, tik kodėl pvz. Vilnius negalėtų būti lygiai toks pat stebuklingas ir kupinas likimų? Manding, Paryžius niekada nebus išnagrinėtas nuo A iki Z, nes miestai kinta, kinta ir kinas, todėl labai tikiuosi, kad dar išvysiu filmą apie Paryžių, bet visiškai kitokį, ne tokį intymiai turistinį, nes filmas labiau priminė gidą po paryžiečių likimus, kurie labai mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių likimų. Šiaip filmo labai ypatingu nepavadinčiau, tačiau jis neša šviežumo ir lengvumo poveikį, beveik kaip mėtos po sunkių ir įtemptų dramų. Tai filmas apie vėją, kuris draiko mus po miestus kaip rudeninius lapus, tuo jis ir žavus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela