Filmas: "Monstras" / "Monster" / "Kaibutsu" / "怪物"

 Sveiki,

 

Mėgstu japonų režisieriaus Kore-eda Hirokazu filmus. Anuomet Kino pavasaryje rodyti „Vagiliautojai“ (2018) buvo vienas geriausių to sezono filmų, tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio (čia bus koks jau ketvirtas mano matytas režisieriaus darbas) „Monstras“ (jap. Kaibutsu) (2023). Naujausia juosta Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą už geriausią scenarijų.

 

Filme „Monstras“ pasakojama apie mokykloje kenčiantį ankstyvosios paauglystės berniuką Minato, kuris kasdien iš mokyklos grįžta vis su keistais patyčių ir smurto ženklais. Galiausiai motina kreipiasi į mokyklą su kaltinimais mokytojui Hori pasiaiškinti. Pasiaiškinimas primena „užsiūtas burnas“, nes nei mokyklos direktorė, nei pats mokytojas negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta su berniuku, todėl žiūrovui atrodo, jog vyksta kažkokia pseudojaponiška nesusikalbėjimo parodija. Visgi pamažu sluoksnis po sluoksnio režisierius iš įvairių laiko atkarpų ir pasakojimo perspektyvų atidengia vis daugiau paslapčių. Staiga mokytojas smurtautojas pasirodo esąs gelbėtojas, tylinčioji ir anūko netekusi direktorė kenčiančioji ir guodžiančioji, o mokyklos berniukai ne smurtautojas ir auka, o geriausi draugai, suvokę, kad jų trauka vienas kitam pamažu perauga į rimtesnę simpatiją.

 

Tiesą sakant, nežinau, kaip Japonijoje su LGBTQ reikalais mokykloje. Gal kai kur taip pat prastai, kaip mūsų mokyklose. Žiūrėdamas „Monstrą“ vis prisiminiau ne taip jau seniai matytą belgų dramą „Arčiau“, kuriame du paaugliai berniukai taip pat išgyveno artumo jausmą, kuris toli gražu nebuvo abipusiai priimtas ir suvoktas. Apie vaikų ir paauglių seksualinius tos pačios lyties draugystės reikalus kine imta kalbėti ne taip jau ir seniai, nes tikriausiai dėl įsigalėjusio tabu, jog tik sulaukus 18 galima nuspręsti savo seksualumo apibrėžtis, šioji tema nebuvo aktuali. Bet kai kokiame 80-ųjų filme paauglė pabučiuoja berniuką – viskas būdavo lyg ir gerai, nes juk taip nuostabu. Kadangi tokios LGBTQ kine vaizdavimo tradicijos neturi, nenuostabu, kad berniukų draugystė tiek „Monstre“, tiek „Arčiau“ atskleidžiama per tragediją.

 

Visgi „Monstras“ užgriebia ne tik LGBTQ temą, bet ir daug kitų temų ir problemų. Viena iš jų – švietimo sugedusios sistemos. Motina šokdina mokytoją taip, kaip gali, o mokytojas kaip koks nusikaltėlis vis lankstosi ir atsiprašinėja. Direktorė suinteresuota gesinti gaisrą, kad nenukentėtų mokyklos prestižas, todėl veikiau jau rykliams sumaitinti nekaltą mokytoją, bet kad jos vardas ir mokykla nenukentėtų. Ką man tai primena šių dienų lietuviškame švietėjiškame pasaulyje? Kokiam Jakštui su Šimonyte reiktų nulėkti po etatinio į šį filmą ir pasižiūrėti, kaip Švietimo mokslo ir sporto ministerija dažniausiai mokyklos atžvilgiu atrodo iš šono. „Mes atsižvelgsime į jūsų nuomonę ir rytoj...“

 

Visgi filmas įdomus ir įtraukus, kol kas šį sezoną labiausiai nustebinęs kartu su „Kryčio anatomija“, sukėlė nemažai emocijų ir apmąstymų po finalinės simboliškos scenos. Išeidamas iš salės pagalvojau: dievaži, reikia numirti ir pakliūti į rojų, kad galėtum būti tuo, kas esi ir džiaugtis be kitų trigrašio! Visgi Šimonytei į parankę paimčiau ir Nausėdą, kuris prieš rinkimus suokalbiškai skiedė apie paramą LGBTQ žmonėms ir tauškėjo apie lygybę, tačiau tapęs šalies veidu staiga buvo ištiktas amnezijos, kuri niekaip negali praeiti. Filmas išties labai pavykęs ir rekomenduoju tamsių, kiek niūrių ir socialines problemas iškeliančių dramų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogis (ne)egzistuoja" / "Evil Does Not Exist" / "Aku wa sonzai shinai"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šio sezono oficialus „Kino pavasario“ filmas tapo pripažinto japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi naujausias darbas „Blogis (ne)egzistuoja“ (jap. Aku wa sonzai shinai) (2023). Iš tikrųjų prieš kelerius metus matytas jo pripažintas filmas pagal Haruki Murakamio apsakymą „Vairuok mano automobilį“ labai patiko, jis, tiesa, buvo ir sudėtingesnis už naujausią darbą.

 

„Blogis (ne)egzistuoja“ tikriausiai kalba apie paties blogio tapatybę: kur jis prasideda ir kur galima traktuoti, kad tai jau blogis? Lėto veiksmo filme, prifarširuotame melancholiškų muzikos garsų, gausu gamtos vaizdų, kuriame kasdieniniame ritme kuičiasi paprasti šiuolaikiniai valstiečiai. Pastarieji labai skiriasi nuo Tokijo gyventojų. Net geriamąjį vandenį jie atvažiuoji prisipildyti iš čionai trykštančio šaltinio. Ir atrodo, pirmąjį pusvalandį nieko nevyksta: meditatyvūs vaizdiniai, kurie apeliuoja į tai, koks garbingas žmogus, kai tausoja ir suvokia gamtos reikšmę. O, bet, tačiau...

 

Tačiau gyvenvietėje verslo ryklys nori statyti turistams kažką panašaus į kempingą su aptarnavimo galimybėmis, tačiau bėda tame, kad jie tą nori daryti aukštupyje, vadinasi, bus užteršti žemiau esantys šaltiniai. Lyg ir tema suktųsi apie gamtosaugą, tiesą sakant, taip ir yra. Kaimo bendruomenę šviečia nieko neišmanantys nusamdyti projekto pavaldiniai. Tiesa, toji diskusija tikriausiai buvo geriausia viso filmo dalis, nes labai aiškiai ir net savitai ironiškai brėžiami punktyrai tarp gamtą tausojančių, iš jos tyrumo gyvenančių žmonių ir miesto buržuazijos, kuri kaimą įsivaizduoja kaip pinigų pasipelnymo galimybę.

 

Keisčiausia filmo dalis buvo tas keistas miestiečių dueto savotiškas „atsivertimas“, kuris, tiesą sakant, manęs neįtikino. Paskaldęs vieną malką vyrukas nebenori išvykti iš kaimo, nes sakosi, jog gyventi čia yra jo pašaukimas. Naivu ir juokinga. Bet daugiausia minčių palieka neaiški ir šiek tiek iš konteksto iškritusi finalinė filmo scena apie dingusią mergaitę ir peršautą stirną. Kas tai buvo? Galvojau pasibaigus paskutiniam muzikaliam kadrui. Kodėl romus ir švelnus kaimietis, kone dzenbudistinės taikos žmogus ima smaugti savo apmokomą asistentą? Žodžiu, galima interpretuoti visaip, bet neatimsi vieno: filmas lėtas, sunkiai įtraukiantis, nors ir neša svarbias temas, kurios „Liūdnojo trikampio“ ir „Kvadrato“ režisieriui suveiktų itin aštriai, bet šiame filme staiga viskas veriasi meditatyviai japoniškai, mąsliai ir daug ką nutylint. Tarsi filmas būtų sulipintas iš trijų atskirų idėjinių blokų, bet nei vienas nepapasakotas iki pabaigos, nes viena istorijos dalis „įteka“ į kitą. Ar patiko? Savotiškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina, keliaujanti laiku" / "The Girl who leapt through time" / "Toki o kakeru shôjo"

Sveiki,

Tais retais atvejai, o gal jau nebe, mėgstu pažiūrėti japonų animacinius filmus, nes jie gerokai skiriasi nuo vakarietiško mentaliteto. Panašu, kad pasirinkdamas filmą „Mergina, keliaujanti laiku“, kai kur verčiama kaip „Mergina, keliavusi laiku“ (angl. The Girl Who Leapt Time) (2006). Filmas animuotas ir adaptuotas pagal kultinį japonų romaną tuo pačiu pavadinimu. Man žinoma, kad pagal jį vienu metu buvo sukurtas net vaidybinis mini serialas, o kaip filmas netgi turi kelias versijas – 1983 ir 2010 metais, tačiau vaidybinės versijos netapo tokiais populiariais ir kokybiškais kūriniais, kaip antai šis animacinis filmas.

Istorija pasakoja apie paauglę mokinukę, kuri netyčia ima keliauti laiku ir tuo mėgaujasi, kol galiausiai supranta, kad padarytų dalykų nebegalės atitaisyti, nes jos kelionės išeikvotos... Atsargiai su stebuklais, nes jie gali pasibaigti. Iš tikrųjų filmu suabejojau, nes pati pradžia gan nuobodoka – tipiniai paauglių personažai, tipinės mokyklinės problemos... Kažkaip man suaugusiam toji duona jau atsibodusi, bet, laikui bėgant, atsiranda tie mistiniai laiko šuolio mechanizmai, kurie iš esmės priminė kai kuriuos vaidybinius fantastinius amerikiečių filmus su specialesniais efektais.  

Taip, ir šis japonų filmas išlaiko tą man mėgstamą disbalansą tarp įmantrios vien nuotykių prisodrintos formos ir žmogiškųjų vertybių išbandymais. Toks filmas itin tinka visai šeimai, paaugliams kaip ugdomasis animacinis menas, kada turinys ir forma iš esmės papildo vienas kitą ir išskleidžia pozityvumą. Galbūt dėl kai kurių mokyklinių niuansų, paaugliškojo pasaulio probleminio vaizdinio šis filmas mažiau patiks suaugusiems, bet vis prisimenu savo vaikystę ir pagalvoju: jeigu man būtų parodę kokį nors panašų filmą, viskas gal būtų kiek kitaip. Taigi filmas palieka gan neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vagiliautojai" / "Manbiki kazoku" / "Shoplifters"

Sveiki,

Tai jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis apdovanojimas.

Iki tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti, tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“, kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas, dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus – vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...

Jeigu filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos, iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y. gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.

Nors filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos, kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o žmogiškosios prigimties.

P. S. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau, kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį filmą būtina pamatyti?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Infekcija" / "Kansen" / "Infection"

Sveiki,

Japonų siaubo filmas „Infekcija“ (japon. Kansen) (2004) tikriausiai pretenduoja tapti pačiu blogiausiu, prasčiausiu ir nesąmoningiausiu filmu matytu šiemet. Gerai, sutikime visi, kad „prisijaukinti“ japonų ir apskritai azijietišką mentalitetą labai sudėtinga, ypač, jeigu tai siaubo filmas...

Filmas „Infekcija“, apskritai tariant, turi neprastą idėją – ligoninėje pasklinda žalių glitėsių virusas, kuris paverčia visus zombiais. Kas gali būti siaubingiau? Atmosfera, ligoninė, trūkčiojanti naktinės pamainos šviesa, bet... Dieve brangus, kokia siaubinga realizacija, kokia netikra, medinė, teatrinė vaidyba. Siaubingos loginės klaidos, veikėjų nutįsę veidai, perspausta kabukiška vaidyba. Vienas kvailiausių pavyzdžių, – pirmiausia iššoka pabaisa, kamera priartina aktoriaus veidą, tas pagalvoja, palaukia, o po to suvaidina, kad reikia suvaidinti, kad smarkiai išsigando pabaisos... Net nėra veiksmo ir greito atoveiksmio, paprastos logiškos vaidybinės motorikos, kai į veiksmą atsakoma veiksmu, o ne teatrinėmis pauzėmis. Netgi teatre šios pauzės neveikia, nebent norima išgauti specifinį spektaklio stilių. Deja, filme tai net ne stilius, o pačios prasčiausios prabos nesąmonė.

Žodžiu, turiu perspėti, kad negaištumėt laiko su šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 1/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Peržiūra" / "Kino bandymai" / "Audition" / "Ôdishon"

Sveiki,

Daugelis sako, kad japonai yra vieni geriausių smurtinių filmų kūrėjai. Nešneku apie samurajus, jau vien jų siaubo filmai kokie pritvinkę smurto – gal tokį įspūdį palieka konservatyvus japonų elgesys ir kultūra? Štai japonų pripažintas režisierius Takashi Miike sukūrė japonų kino klasika tapusią juostą „Peržiūra“, kitur verčiama kaip „Filmo bandymai“ (angl. Audition) (1999).

Istorija pasakoja liūdno našlio istoriją. Po žmonos mirties jis ilgą laiką buvo vienišas tėvas, kol galų gale nusprendžia, kad gyvenimui suteikti antrą šansą ir susirasti žmoną. Jis įsivelia į kino aktorių atrankas ir čia nusižiūri 24 metų paslaptingą gražuolę, kuri, kaip jau galima įspėti, tik iš pažiūros atrodo nekalta ir jautri... Tai vienas iš tų retesnių filmų, kurie lyg ir nieko gero nežada – pasakojimas labai lėtas, kone gyvenimiškas, pripildytas kasdieniškos melancholijos ir menkučių veikėjų džiaugsmų, pasakojimas – tipinė praradimo istorija. Dėl žiūroviškų prieskonių – viskas vyksta japonų kultūros apsuptyje, todėl vien dėl to jau įdomu žiūrėti, nes visada atrodo, kad amerikietišką kultūrą išmanai, o azijietiška kažin kokia užslėpta, kitoniška, nepagaunama. Lėtas veiksmas staiga daro vingį ir paprastą istoriją keičia sadistiškos scenos.

Paskutinės 20 filmų minučių yra tiesiog žmogaus kankinimas ant patiestos drobulės. Kažkuo savotiškai man priminė Michael Hanake „Liekamuosius žaidimus“ ir „Pjūklo“ sukryžminimą. Azijietiškame variante, atrodo, kitaip ir negali būti: po klusnios ir pagarbios avelės išvaizda slepiasi suluošintos dvasios monstras, norintis tiesiog kitam sukelti skausmą ir tuo mėgautis. Visumoje filmas gal kada ir buvo savo laiku šokiruojantis (ir dabar jis šokiruojantis), tačiau kažin kažko filme vis tik neįžiūrėsite to, ko nebūtumėt matę. Man asmeniškai kur kas įdomesnis azijiečių filmas „Užuojauta keršto poniai“ (2005), kurį rekomenduočiau labiau nei šį gana vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koks tėvas, toks ir sūnus" / "Like Father, Like Son"

Sveiki, skaitytojai ir kinomanai,

Prieš kelerius metus Kino pavasario festivalyje pristatyta japonų drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (angl. Like Father, Like Son) (2013) tikriausiai daug kam turėjo patikti savo tyliu azijietišku konservatyvumu ir visai ne konservatyvia problema. Filmas buvo nominuotas Kanų festivalyje Auksinei palmės šakelei, tiesa, tada jis jos nepelnė, tačiau gavo Žiūri prizą. 

Tiesą sakant, filmas lyg iš muilo operos – kažkada sukeisti vaikai po gimdymo sujaukia dviejų šeimų gyvenimus, tačiau visas filmo pateikimas ir rimtumas nė iš tolo neprimena lengvų ir banalių muilo operų. Kad japonai moka kurti filmus ir kasmet sukuria tikrų perliukų, tikriausiai niekas neabejoja. Galima sakyti, kad „Koks tėvas, toks ir sūnus“ vienas iš tokių filmų, kuriuos derėtų pamatyti. Kas visų pirmiausia jaudina? Keisti dzenbudistiniai auklėjimo ypatumai, kai pasiturintis tėvas bando savo sūnų išauklėti panašų į save, tarsi išversti kailį, kaip dažnai mėgsta koks supermamyčių klubas su savo vaikais triušiukais. Keistai šaltas jaunojo tėvo charakteris stingdo savo emociniu bukumu ir iš esmės pasakoja ne apie kraujo ryšį (nors apie jį irgi), kiek apie iš kartos į kartą neteisingo auklėjimo perduodamas stigmas. Jaunasis tėvas, kuriam vaikystėje buvo stokojama meilės ir laiko, kartoja tas pačias auklėjimo klaidas, todėl filmas iš esmės yra apie tėvų klaidas, kurios atsikartoja vaikuose. Tik nelemtas atsitikimas su vaikų sukeitimu leidžia atsikvošėti pagrindiniam filmo veikėjui.

Azijietiškos didaktikos neišvengsime, tačiau ji nė kiek neerzina. Netgi, sakyčiau, jaudina. Veikėjų charakteriai kontrastingi, jie įrėminti socialinių skirtybių ir kultūrinių stereotipų, kartais atrodo, kad veikėjai juos pralaužia labai lengvai ir gaivališkai, o kartais atrodo, kad pasirinkimas išvis neįmanomas – na, kaip šešerius metus augintas sūnus gali būti apkeistas be padarinių? Veikėjai kartu su žiūrovais įspęsti į labai sunkių sprendimų kampą, todėl problema itin delikati ir be moralinių abejonių neapsieisime, kaip ir be sveiko proto. Filmas gana stiprus, ypač jo tiriamas probleminis laukas sujaudins ne vieną žiūrovą, o jeigu dar esate tėvai, tai išvis turėtumėte pajusti veikėjų keblumą ir nepavydėtiną situaciją. Rekomenduoju rimto ir gero kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Šitas vanduo po raudonu tiltu" / "Warm Water Under a Red Bridge"

Sveiki visi,

Šiandien noriu vėl žvilgtelėti į japonų kino horizontus ir pristatyti kino filmą „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“ (Warm Water Under a Red Bridge) (2001 m.). Tai vieno bene žymiausio, jau Anapilin išėjusios, japonų režisieriaus Shohei Imamura darbas, kuris sukūrė tokius daugiau ar mažiau žinomus filmus kaip „Juodas lietus“, „Daktaras Akagis“ ir kitus. Šis rytų režisierius į savo filmus įpina savo tautos kultūrą, likimą, spalvą, emociją. Per savo ilgą kaip režisieriaus karjerą, jis sukūrė nemažai filmų, o „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“ yra jo paskutinis ilgametražis kūrinys, neblogai, sakyčiau, įvertintas kritikų, tačiau gan apviliantis žiūrovą.

Man asmeniškai sunku buvo žiūrėti šį filmą. Na, sunku, gal ne tas žodis, gal kiek sunku buvo išjausti japonų kultūros spalvas, kurios man nelabai pasidavė, nes filmas man pasirodė makabriškas, o šitoks gražus pavadinimas, galvoju, kad ir filmas turėtų būti japoniškai meditacinio pobūdžio, bet nė velnio. Magiško realizmo apraiškos – viskas lyg ir suprantama, mėgstu keistus filmus, o ir pati idėja, vaizduoti moterį, gyvenančia šalia raudono tilto ir savyje kaupiančią vandenį, kurį nori didžiule čiurkšle nuleisti sueities metu, atrodo, irgi įdomi idėja, o ir nuolat miestelyje bėgiojantis ir Olimpiadai besiruošiantis juodaodis bėgikas duoda savo žavesio, tačiau žiūri ir suvoki, kad filmas kažkoks pusiau tuščias. Vėlgi, gal tuščias yra netinkamas žodis, gal labiau sunkiai suvokiamas vakariečiams, pvz. man. Keistoje dramoje išvešėjęs japoniškas humoras, kuris man vėlgi nebuvo juokingas. Japonų kasdienybė atrodo tokia popierinė, netikra, o jau kai kalba, atrodo, kad amžinai rėkia – tai ne tik pastebima iš kalbos kapoto skiemenavimo, kiek jie iš tikrųjų tokie ir yra. Aš maniau, kad rytų filmų nesuvokiu (nors ne visų), kaip ir šio, nes tokie jie netikri, tokie komedijiniai, kad imu galvoti, kad jie iš tikrųjų gal ir gyvenime taip elgiasi...

Šiaip filmas, manau, daugeliui gali irgi nepatikti, tačiau atras ir savo žiūrovą, bet manęs nei pakerėjo, nei sujaudino... Toks keistas H. Marukami romanų magiškas realizmas su, mano galva, neskoningu per mano artimos kultūros prizmę suvokiamu humoru. Seksualiniai tautos, moters ir šiaip kultūros japonų užslaptinimai, simbolika, kaip jie plyšta ir pratrūksta per moters vandenis, atrodo, neišdirbtai arba neišrealizuotai taip, kaip norėtųsi. Šiaip, jei atvirai, filmu nusivyliau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,