Sveiki,
Mėgstu japonų režisieriaus
Kore-eda Hirokazu filmus. Anuomet Kino pavasaryje rodyti „Vagiliautojai“ (2018)
buvo vienas geriausių to sezono filmų, tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio
(čia bus koks jau ketvirtas mano matytas režisieriaus darbas) „Monstras“
(jap. Kaibutsu) (2023). Naujausia juosta Kanų kino festivalyje
pelnė pagrindinį prizą už geriausią scenarijų.
Filme „Monstras“
pasakojama apie mokykloje kenčiantį ankstyvosios paauglystės berniuką Minato,
kuris kasdien iš mokyklos grįžta vis su keistais patyčių ir smurto ženklais. Galiausiai
motina kreipiasi į mokyklą su kaltinimais mokytojui Hori pasiaiškinti. Pasiaiškinimas
primena „užsiūtas burnas“, nes nei mokyklos direktorė, nei pats mokytojas
negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta su berniuku, todėl žiūrovui atrodo,
jog vyksta kažkokia pseudojaponiška nesusikalbėjimo parodija. Visgi pamažu
sluoksnis po sluoksnio režisierius iš įvairių laiko atkarpų ir pasakojimo perspektyvų
atidengia vis daugiau paslapčių. Staiga mokytojas smurtautojas pasirodo esąs
gelbėtojas, tylinčioji ir anūko netekusi direktorė kenčiančioji ir
guodžiančioji, o mokyklos berniukai ne smurtautojas ir auka, o geriausi
draugai, suvokę, kad jų trauka vienas kitam pamažu perauga į rimtesnę simpatiją.
Tiesą sakant, nežinau,
kaip Japonijoje su LGBTQ reikalais mokykloje. Gal kai kur taip pat prastai,
kaip mūsų mokyklose. Žiūrėdamas „Monstrą“ vis prisiminiau ne taip jau seniai
matytą belgų dramą „Arčiau“, kuriame du paaugliai berniukai taip pat išgyveno
artumo jausmą, kuris toli gražu nebuvo abipusiai priimtas ir suvoktas. Apie vaikų
ir paauglių seksualinius tos pačios lyties draugystės reikalus kine imta
kalbėti ne taip jau ir seniai, nes tikriausiai dėl įsigalėjusio tabu, jog tik
sulaukus 18 galima nuspręsti savo seksualumo apibrėžtis, šioji tema nebuvo aktuali.
Bet kai kokiame 80-ųjų filme paauglė pabučiuoja berniuką – viskas būdavo lyg ir
gerai, nes juk taip nuostabu. Kadangi tokios LGBTQ kine vaizdavimo tradicijos
neturi, nenuostabu, kad berniukų draugystė tiek „Monstre“, tiek „Arčiau“ atskleidžiama
per tragediją.
Visgi „Monstras“
užgriebia ne tik LGBTQ temą, bet ir daug kitų temų ir problemų. Viena iš jų –
švietimo sugedusios sistemos. Motina šokdina mokytoją taip, kaip gali, o
mokytojas kaip koks nusikaltėlis vis lankstosi ir atsiprašinėja. Direktorė
suinteresuota gesinti gaisrą, kad nenukentėtų mokyklos prestižas, todėl veikiau
jau rykliams sumaitinti nekaltą mokytoją, bet kad jos vardas ir mokykla
nenukentėtų. Ką man tai primena šių dienų lietuviškame švietėjiškame pasaulyje?
Kokiam Jakštui su Šimonyte reiktų nulėkti po etatinio į šį filmą ir
pasižiūrėti, kaip Švietimo mokslo ir sporto ministerija dažniausiai mokyklos
atžvilgiu atrodo iš šono. „Mes atsižvelgsime į jūsų nuomonę ir rytoj...“
Visgi filmas įdomus ir
įtraukus, kol kas šį sezoną labiausiai nustebinęs kartu su „Kryčio anatomija“,
sukėlė nemažai emocijų ir apmąstymų po finalinės simboliškos scenos. Išeidamas iš
salės pagalvojau: dievaži, reikia numirti ir pakliūti į rojų, kad galėtum
būti tuo, kas esi ir džiaugtis be kitų trigrašio! Visgi Šimonytei į parankę
paimčiau ir Nausėdą, kuris prieš rinkimus suokalbiškai skiedė apie paramą LGBTQ
žmonėms ir tauškėjo apie lygybę, tačiau tapęs šalies veidu staiga buvo ištiktas
amnezijos, kuri niekaip negali praeiti. Filmas išties labai pavykęs ir
rekomenduoju tamsių, kiek niūrių ir socialines problemas iškeliančių dramų
mėgėjams.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą