Byung-Chul Han. „Nuovargio visuomenė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 94.
Sveiki, skaitytojai,
Pirmoji šių metų Knygų
mugės naujieną, kurią perskaičiau, buvo Pietų Korėjos kilmės ir vokiškai
rašančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knyga Nuovargio
visuomenė (vok. Müdigkeitsgesellschaft), kurią išvertė Tomas
Sodeika, o išleido leidykla Kitos knygos. Tikriausiai šios knygos taip
ir nebūčiau pastebėjęs, jeigu neintriguojantis šios knygos redaktorės Airos
Niauronytės įrašas asmeninėje facebook paskyroje. Ši nedidukė knyga –
tai filosofinė eseistika, parašyta ir išleista originalo kalba 2010 metais. Nors
autorius produktyvus ir rašo bei leidžia daug, bet būtent ši knyga jį
labiausiai išgarsino.
Šiaip filosofinių knygų
neskaitau, tačiau knygos aktualumas paskatino šiek tiek atidėti grožinę
literatūrą į šalį ir pasižiūrėti į nuovargio visuomenę kaip į tokį reiškinį. Knyga
iš pradžių skaitėsi gana sudėtingai, nes jame naudojami medicininiai terminai,
kurie iš esmės taikomi diagnozuoti visuomenės pokyčius ir būsenas. Apie nuovargio
ir prievartos visuomenę, kurioje tos prievartos dažnas iš mūsų nebemato,
leidžia iš naujo permąstyti ne tik socialines, ekonomines bei politines
sistemas, bet ir apskritai suvokti save kaip individą visoje toje nuovargio
visuomenėje. Šiaip po knygos perskaitymo teko nuskusti ištisą katilą bulvių ir virtuvėje
diskutuoti su draugu apie pasiekimų visuomenę, apie tai, kad didžiausias
priešas žmogui yra dabar nebe kitas žmogus, o pats sau didžiausias
autoagresorius ir prievartautojas. Patikėkite, bulvės labai greitai susiskuto,
nes paprasčiausiai knyga kelia tiek daug įdomių diskusijų, kad pamiršti laiką
ir skutimą.
„Depresijos apimtas
žmogus yra animal laborans, kuris savo noru, be jokios išorinės prievartos,
pats save išnaudoja. Jis – smurtautojas ir sykiu auka. Griežtąja prasme Aš
tebėra imunologinė schemoje. Ji prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Pirmiausia
tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis. Depresija sergančio asmens skundas, kad
niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma (p.
21).“ Tikriausiai dažnas iš mūsų kitam negali pasakyti „ne“,
todėl kenčia. Iš esmės iš aplinkos ateinantis įsitikinimas pas individą, kad
gali dar geriau, dar puikiau, dar našiau ima jį sekinti visapusiškai, nes
žmogus yra priverstas perfekcionistiškai aukotis dėl darbo, kai tuo metu
gyvenimas iš jo išsunkia viską ir žmogų ištinka perdegimas.
„Foucault disciplinos
visuomenė, sudaryta iš ligonių, prieglaudų, kalėjimų, kareivių ir gamyklų,
nebebūdinga šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių,
biurų dangoraižiai, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijų
visuomenė (p. 18).“ Ir iš tikrųjų mąstant apie pasikeitusią
visuomenę, kuri siekia vis daugiau ir našiau dirbti, neįmanoma nesistebėti,
kaip pats darbas mūsų gyvenime tampa esmine gyvenimo ašimi. Mes, lietuviai,
mėgstame juoktis, kad pietų europiečiai yra tinginiai, kad mažai dirba, todėl
jie nenaudingi. Ar nekeista, iš kur pas mus susiformavo požiūris per paskutinį šimtmetį,
kad dirbti daug ir sunkiai yra gerai? Turėti karjerą, automobilį, patogius
namus, imti paskolą ir maltis per kelis darbus, kol pašlija sveikata yra
„gero gyvenimo“ rodiklis, kuris iš esmės mažina ir demografinius skaičius, nes
juk ir vaikų gimdyti negalima daug, nes reikia... dirbti!
Žmogus vertingas ir
naudingas tik tol, kol gali mokėti mokesčius, bet baisiausia, kad būdamas šių
įsitikinimų šalininku pats žmogus, niekino neverčiamas, smurtauja ir spaudžia
save iki paskutiniųjų jėgų, kad visa tą iliuziją palaikytų. „Vėlyvosios
modernybės pasiekimų subjektas dirba nebe iš pareigos. Jo maksima yra ne
paklusnumas, ne įstatymas ir ne pareiga, o laisvė ir savanorystė. Visų pirma,
jis tikisi, kad darbas suteiks malonumą. Be to, jis dirba ne todėl, kad liepė
kiti. Veikiau paklūsta vien sau pačiam. Tačiau ši laisvė nuo kitų ne tik
emancipuoja. Pražūtinga laisvės dialektika paverčia laisvę naujais suvaržymais
(p. 57).“
Autorius nuolat knygoje
kritikuoja buvusius filosofus, o tekstą konstruoja paradoksaliais principais,
šiaip jau iš pirmo žvilgsnio teigdamas absurdiškus argumentus, kurie, bent jau
man, atidengia kitokią tiesos perspektyvą už šiaip jau mūsų asmeninių
įsitikinimų šydo. Kitaip sakant, knyga kiekvienoje pastraipoje leidžia ištisai
mąstyti, o paradoksalios autoriaus įžvalgos stebina. „Gyvenimas šiandien
tapo išlikimu. Gyvenimas kaip išlikimas skatina sveikatos isteriją. Paradoksalu,
bet tai, kas sveika, skleidžia kažką liguisto, kažką negyvo. Be mirties
negatyvumo gyvenimas sustingsta į mirtį. Negatyvumas yra gyvybę gaivinanti jėga
(p. 78).“ Kitaip sakant, visuomenėje, kuriame skatinamas pozityvumo
perteklius ir slopinamas pesimizmas, iškreipia gyvenimo prasmę, paverčia jį
vergu, neigiančiu ne tik savo sunkumus, bet ir savo mirtingumą. Ar ne dėl to
gyvenimas, atrodo, mus sužlugdo, jeigu nebegalime pakelti nesėkmės fakto? Kuo daugiau
artikuliuojamas perteklinis pozityvumas, tuo visuomenėje daugiau depresijos.
„Tas gyvenimo perteklius
užleidžia vietą vartojimui ir komunikacijai. Ir erosas užleidžia vietą
pornografijai. Šiandien viskas nuglotninta taip, kad priartėtume prie
absoliutaus išnykimo ribos. Būtent šis glotnumas pagreitina informacijos,
komunikacijos ir kapitalo apykaitą. Didina produktyvumą ir efektyvumą (p. 82).“
„Šiandieninis hiperkapitalizmas žmogaus egzistenciją visiškai ištirpdo
komercinių santykių tinkle. Jau nebėra nė vienos gyvenimo srities, kuri
išvengtų komercinio panaudojimo. Hiperkapitalizmas visus žmonių santykius
paverčia komerciniais santykiais. Jis atima iš žmonių orumą ir vietoj jo
suteikia rinkos vertė (p. 83).“ Kitaip sakant, ekonomika
ir sistema savanoriškai žmonių palaikoma, žmonės parsiduoda vardan aukštesnių
idealų, atsisakydami kontempliatyvaus ir lėto gyvenimo, kuriame rastųsi
balansas ir kitokia gyvenimo kokybinė samprata, kurią, kaip teigė autorius,
turėjo senovės graikai, skirdami laiką apeiginėms šventėms.
Visą knygą Nuovargio
visuomenė galima cituoti išilgai ir skersai, nes veriasi neabejotinai
perdegimo ir depresijos visuomenėje kažin kokia paslėpta tikrovė. Nauja vergovės
forma per įtikėjimą ir įsitikinimus, kuriuos reguliuoja ir sustyguoja kas?
Negi mes tokie menki turėti savas nusistatytas ribas pasiekimų visuomenėje? Tikriausiai
veikia baimė būti nesėkmingu, neuždirbti nieko, nesipuikuoti narcisizmu
švytinčioje visuomenėje, apgaubtoje socialinių tinklų iliuzija? Dar daug kyla
klausimų šios knygos paraštėje. „Jie pernelyg gyvi, kad mirtų, ir pernelyg
mirę, kad gyventų (p. 72).“
Visgi knyga parašyta 2010
metais, tad nenustojau galvoti, kaip šios išsakytos autoriaus idėjos būtų
pasikeitusios, jeigu knyga būtų rašoma COVID-19 pandemijos metu, kai kiekvienam
gyvenimas daugiau ar mažiau buvo sulėtėjęs. Kaip iš tikrųjų tai paveikė pasiekimo
visuomenės būsenas? Nenorėčiau 100 procentų sutikti, kad visi pasiekimo
visuomenėje veržiasi užsidirbti ir klestėti. Net Lietuvoje vis daugiau randasi
grįžusių lietuvių iš Norvegijos ar iš kitur, kurie nusiperka seną kaimo
sodybėlę, ją persitvarko ir yra kur kas laimingi kišdami pirštus į kvepiantį
juodžemį, nei varstydami biurų kaskart vis svarbesnes karjeros duris. Bet tokių,
kurie sveiku protu atsisakytų pasiekimų ir apsibrėžtų ramų gyvenimą ir juo
džiaugtųsi, tiesa, dar labai trūksta. Pats save pagaunu, jog sukuosi dažnai
beprasmiškame biurokratijos mechanizme, kur žmogus dažniausiai pamirštamas, nes
reikia dirbti dėl popieriukų ir juos nuolat stumdyti, pildyti,
siuntinėti, rinkti parašiukus, kurie metai iš metų iš esmės nieko žmogui
neduoda ir nieko nekeičia. Puiki knyga. Gal net reikšmingiausia savo aktualiu turiniu,
kurią įsigijau šiemet Knygų mugėje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą