Sveiki,
Su metais imu vertinti
komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir
sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau
pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią
prancūzų režisierių Éric Toledano ir Olivier Nakache komediją „Metai buvo
sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl
besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog
kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų
filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš
daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.
Visgi „Metai buvo sunkūs“
visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir
galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos,
tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik
atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja.
Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos
judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten,
kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo
interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai
su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas
pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau,
jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos
nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus
bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas
ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir
tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų
pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi
iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.
Nesakau, kad žaliasis
radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau
dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi
į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika,
juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų
skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai
galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų
klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik
tikėti kažkieno pateiktais skaičiais.
Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?
Visgi filmo klimato
kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik
naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet
tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų
gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo
kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas,
dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos
spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos
upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės,
sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.
Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą