Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metai buvo sunkūs" / "Une année difficile"

 Sveiki,

 

Su metais imu vertinti komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią prancūzų režisierių Éric Toledano ir     Olivier Nakache komediją „Metai buvo sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.

 

Visgi „Metai buvo sunkūs“ visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos, tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja. Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten, kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau, jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.

 

Nesakau, kad žaliasis radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika, juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik tikėti  kažkieno pateiktais skaičiais. Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?

 

Visgi filmo klimato kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas, dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius. 13-as rajonas" / "Les Olympiades, Paris 13e"

 Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“. Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.

 

Filmas pasakoja apie vieną iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi, kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių. Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių, mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju, kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...

 

Filmas primena keletą persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti, kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių, kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.

 

Nežinau, kuo šiandien gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones, kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus, įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“ (2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos. Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepsnojančios moters portretas" / "Portrait De La Jeune Fille En Feu" / "Portrait of A Lady on Fire"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti išrankiausius kino žiūrovus.

Tai jau antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“ (2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.

Tikriausiai ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje) nufilmuotoje aplinkoje.

Filmas primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...

Tas, kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau, filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai – viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji vos už dešimties metrų...

Taip, filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta, ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė ir originalesnė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb; 8.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela