Filmas: "Kritimo anatomija" ("Nuopuolio anatomija") / "Anatomie d'une chute"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip „Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė, pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.

 

Beveik pustrečios valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą, ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę, hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios atžvilgiu. Tiesiog klasika.

 

Didžiausias koziris istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus, privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema – kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais, kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti, kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.

 

Pagrindinį Sandros vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam žiemos vakarui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius. 13-as rajonas" / "Les Olympiades, Paris 13e"

 Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“. Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.

 

Filmas pasakoja apie vieną iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi, kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių. Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių, mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju, kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...

 

Filmas primena keletą persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti, kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių, kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.

 

Nežinau, kuo šiandien gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones, kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus, įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“ (2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos. Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela