Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius. 13-as rajonas" / "Les Olympiades, Paris 13e"

 Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“. Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.

 

Filmas pasakoja apie vieną iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi, kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių. Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių, mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju, kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...

 

Filmas primena keletą persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti, kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių, kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.

 

Nežinau, kuo šiandien gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones, kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus, įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“ (2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos. Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Sistersai" / "The Sisters Brothers"

Sveiki,

Puikiai kino kritikų įvertinta vesterno stiliaus nuotykių komedija „Broliai Sistersai“ (angl. The Sisters Brothers) (2018) iš tikrųjų yra naujausias prancūzų režisieriaus Jacques Audriard, to paties, kuris už filmą „Dypanas“ pelnė Auksinę palmės šakelę, darbas. Ankstėliau matytas filmas „Rūdys ir kaulai“ taip pat paliko gana stiprų režisieriaus darbo įspūdį.

Na, pripažinkime, kad nesame vesterno ir laukinių vakarų žiūrovai – kol šis kinas buvo ant bangos, mes gyvenome sovietiniame tvarte ir nieko nematėme. Šiuo metu pastebiu, kaip ir filmus apie slaptuosius agentus, pamažu atgimstančias vesterno žanro madingas adaptacijas. Galima sakyti, kad „Broliai Sistersai“ yra vienas iš tų naujos bangos pertransformuojančių vesterno žanro filmų, kurie galimai gali įsirašyti į kino klasiką. Visgi filmas tik savo laikmečiu primena vesterną, tačiau jo nuotykių ir pramoginį turinį gožia režisieriaus jautrus „priėjimas“ prie asmeninių brolių istorijų. Kad ir kokie veikėjai kartais beatrodytų amoralūs žmogžudžiai, realiai mes nuo pat pirmųjų kadrų palaikome pagrindinius veikėjus, galiausiai suvokdami jų asmenybes formuojančias praeities traumas, pateisiname jų elgesį. Dar ir istorinis kontekstas – beveik beraščiai, be išsilavinimo, kaimietiški, brutalūs, suformuoti visiškai laukinės ir grubios kultūros, tačiau jų broliškas atsidavimas vis tiek kaip geroje krikščioniškame pamoksle, išlieka tai, kas tikriausiai labiausiai kine ir žavi.

Letai tekančiame veiksme be itin didelių susišaudymų, čia svarbiausia yra subtilus brolių bendravimas, vienas kito palaikymas ir, aišku, labai svarbus ir žiaurus akcentas – troškimas praturtėti, kuris priveda Sistersus prie žlugimo ir didelių nuostolių. Labai man patiko pati filmo pabaiga, kuri priminė man tokius filmus kaip „Rudens legendos“, kada per saulės nugairintus laukus galiausiai pragarą perėję herojai pagaliau grįžta namo. Iš tikrųjų filmas tik iš dalies palaiko vesterno dvasią, bet jis jau nebe vesternas, tai tikrų tikriausia drama su retais komiškais pabarstukais. Filme pasirodo superiniai aktoriai, puikiai žinomi ir nelabai dideliam kinomanui, tad visumoje su talentingu režisieriumi jie sukuria įvairias gyvenimiškas spalvas atskleidžiantį broliukišką filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dypanas" / "Dheepan"

Sveiki, skaitytojai,

Auksinė palmės šakelė, Auksinė palmės šakelė... Ko norėti iš tokio filmo, kuris pelnė Auksinę palmės šakelę? Ko norėti iš filmo, kurio plakatas toks, kokį matote aukščiau? Ogi niūrios socialinės dramos, kurioje žmonių pasirinkimai ir moralė pjudosi su įstatymų ir taisyklių pasauliu. Bent jau tokia pirmoji asociacija kilo prieš žiūrint prancūzo Jacques Audiard filmą „Dypanas“ (pranc. Dheepan) (2015). 

Tiesą sakant, su šiuo režisieriumi jau esu susipažinęs, kai teko pamatyti jo filmą „Rūdys ir kaulai“, kuris visgi paliko man šiek tiek didesnį įspūdį nei „Dypanas“. Kodėl? Visų pirma, sveikinu režisierių, kuriam rūpi tai, kas šiandien dedasi pasaulyje – tas visas baisus smurtas Šri Lankoje, iš kur į Prancūziją atskrenda pagrindiniai filmo personažai, kurie apsimeta tais, kuo nėra, kas nėra priima svetimos šalies taisyklėmis ir vis bando paminti savo ankstesnę tapatybę ir praeitį. Tokių filmų apie socialinę ir kultūrinę adaptaciją sukurta tikrai daug ir kokybiško kino, gal tai ir lėmė šiokią tokią apatiją „Dypanui“, nes daugiau ar mažiau kažkaip matyta kine, skiriasi tik šalys ir aplinkybės. 

Taigi netikra šeimyna apsigyvena Prancūzijos užmiestyje, tam tikrame pavojingame pabėgėlių rezervate ir malasi su kasdienybės sunkumais. Čia netrūksta vietinio smurto, susišaudymo ir, tiesą sakant, sunku žiūrovui stebėti tą sunkiai traumuojančią adaptaciją, kuri nužmogina, tačiau kartu kyla daug svarstymo dėl paties Dypano, kuris tėvynėje gi buvo toks pat negailestingas žudikas, kiek vietinė eilinė mafija. Netruks prabėgti laikas, kada atokus rezervatas taps tokia pat karo zona, kokia buvo tėvynėje. Filmas lyg ir iškelia nesaugaus pasaulio viziją, kad žmogus buvęs kare visur jausis kaip kare ir elgsis kaip kare, nes sugriovus namus ir gyvenimą taip lengvai nebesusikursi antrųjų jokioje taikioje žemėje. Filmas iš esmės stiprus, aktoriai geri, dvelkia egzotiška, ryškiomis ne vieną problemą aprėpiančiomis gairėmis, pateikta nebanaliai, tik va, tie, kurie tikisi iš filmo gylio ir filosofijos, teks pamiršti, čia pakankamai viskas nuosekliai ir atvirai suraikyta ir pateikta taip, kad žiūrovas nestokos emocijų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rūdys ir kaulai" / "De Rouille et d'Os" / "Rust And Bone"

Sveiki,

Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausias darbas „Rūdys ir kaulai“ (Rust and Bone) (2012 m.), šiemet pristatytas tarptautinėje „Kanų kino festivalyje“ ir sulaukęs gerų tiek žiūrovų, tiek kino kritikų atsiliepimų, tad nedelsiant nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, kai tik pasitaikė pirma proga. 

Labai jau išraiškingas ir simbolinis pavadinimas garantuoja, kad filmas toli gražu nebus paviršutiniškas, o tuo labiau po stulbinančios J. Audiard sėkmės 2009 metais, kai pasirodė jo filmas „Pranašas“ – pastarąjį taip pat įtraukiau į būtinus pažiūrėti filmus sąrašą. „Rūdys ir kaulai“ be jokios abejonės yra sėkmingas filmas visais stambiais gabaritas – siužetu, režisūra bei aktoriais. Vos tik pamatęs Marion Cotillard, supratau, kad filmo „gerumu“ net nereikia abejoti, nes kol kas nemačiau nė vieno prasto darbo su šia Edith Piaf vaidmens atlikėja. Tiesa, nors iš esmės istorija pasakojama apie dviejų žmonių gyvenimus – vyro ir nelaimingos moters, tačiau – bent jau man – filmą nusvėrė vyriškojo gyvenimo pasakojimas ir, mano galva, daugiau buvo pasakojama vienišo tėvo istorija, nei orkų dresiruotojos tragedija. Taigi, kalbant apie aktorius, man net ryškesnis šįkart atrodė Matthias Schoenaertas, kurį kai kas galbūt turėtų pažinoti iš „Galvijo“ (2011 m.). Bet nedrįstu teigti, kad M.C. kažkuo nusileido – abu vaidmenys nepaprastai emocionaliai sudėtingi ir jiems reikėjo ruoštis nemaža laiko tarpą.

Vos nenumiriau juokais, kai kažkas iš komentatorių sulygino šį filmą su komedijiniu žanru turinčiu kitu prancūzų filmu „Neliečiamieji“ – toli gražu „Neliečiamiesiems“ iki šio filmo visomis prasmėmis. O šiaip „Rūdys ir kaulai“ pakankamai skaidrus realybės atspindys, kuris, kai kas jau ir pastebėjo, iš pradžių seanso metu kelia šiokių tokių abejonių, nes trūksta vidinės dramos, įtampos, tačiau pabaigoje ir filmo bėgyje tai atsiperka su kaupu. Filmas sukels ne vieną pamąstymą, o gal ne tik pamąstymą, bet ir išmąstymą. Dviejų žmonių nykstantys pasaulėliai iš visų jėgų bando kabintis į gyvenimą, vyras – vyrišku pradu, moteris – moterišku pradu, todėl šiek tiek nepateisindami vienas kito lūkesčių, įdomūs personažai, jų gyvenimo filosofija yra tarsi taiklus režisieriaus žaidimas aštriais realybės kampais, kuriuos pajusite, nebent po 15 minučių tiesiog galingai užparpsite ir pražiopsosite seansą. Smagu, kad filmas nedvelkė banaliais melodraminiais niuansais kaip gėlių dovanojimais, isterijos ašaromis, norais žudytis vienas dėl kito – ta meilė seksualinė ir kartu platoniška tarp personažų realizuojasi „atsargi“, sušiuolaikinta nykstančiame vertybių ir prieraišumo pasaulyje. Gražu ir kartu labai graudu.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela