Sveiki, skaitytojai,
Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį,
kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija
Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų
režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie
darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“
(2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš
kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant
ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad
pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.
Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai
skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su
įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai
Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine
skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo
susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir
t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip
galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino
šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti,
tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas
visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai
diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.
Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau
pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus,
nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo.
Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką
panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą,
kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės
problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską
manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+
bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai,
hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos
ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo
operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus
ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez,
nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia
nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia
turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio
barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų
nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia
paieškos organizaciją „Švieselė“...
Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad
beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir
pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir
šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją
suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino
apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai
kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“
(2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai
neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“
(2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs
tarptautiniu mastu ir įvertinti.
Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama
trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja
korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir
aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos
artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis
laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių
ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo
sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų
šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos
ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių
karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys
Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.
Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie
socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus
politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez
dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta,
nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims
adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai,
kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir
jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios
žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą
bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus
socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas
mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems
įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą