Sveiki, Skaitytojai,
Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar
mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II,
tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai
renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir
raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys
juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime
naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti
rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose
filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris,
kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo
vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs
ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą
– „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu
pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).
Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose
apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo
kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja
filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai
politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali
pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow,
Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių
ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame
filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph
Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o
didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai,
primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos
(rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine
kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję
atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“
ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl
šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu
trileriu, nes yra schematiškas.
Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo
elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos
eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas
iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų,
kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien
atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su
skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi.
Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės
pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim,
įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas
sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį
gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai
ir gyvena.
Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.4
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą