Aktorė Saoirse Ronan,
kadras iš filmo „Blitz“, 2024.
Sveiki,
Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau
ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra
ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada
stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu
sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad
man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu
atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to
nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko
nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.
Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad
duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia
aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po
vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai
ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam
visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų
informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos
medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka
kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie
kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos
jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje
turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas,
kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti
beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų
ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai
vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.
Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin
reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl
to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis
filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir
to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri
teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią
nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais
atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras,
šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija,
žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog
atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir
emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą