Šios dienos citata: Moišė Kulbakas ir jo poema "Vilnius" (žydų, litvakų poezija Lietuvoje)

 

Poema „Vilnius“, Moišė Kulbakas

 

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.

Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.

Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos

Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.

Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;

Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,

Kai liejasi mėnesiena į kabališkas2 gatves

Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo šventės – budynės,

Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas

Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;

Kiekviena siena – pergamentas,

kiekvienas akmuo – šventas raštas,

Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,

Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

2

Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:

Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,

Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, –

Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi

Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:

– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,

Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?

Ir stovi prieš jį švininis Razielis 4 tamsoj

Senais, aptrintais pergamento sparnais,

Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:

– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..

Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs

Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.

Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,

Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.

O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,

Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?

3

Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,

Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:

Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;

Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,

Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – –

Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj

Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam...

Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –

Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,

Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,

Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – –

Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:

Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,

Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.

Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,

Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,

Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.

 

4

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.

Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;

Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,

Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,

Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.

Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:

Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,

Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –

Tai Vilija atsikėlė, miglota ir vėsi.

Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –

Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,

Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.

O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos

Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.

Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,

Ir tylu, ir tylu – – –

 

5

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:

Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,

Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;

Plieninio bundisto6 raudoni karšti marškinėliai,

Pas žilą Bergelsoną7 skubantis mėlynas mokinys,

Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas

Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.

Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –

Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje

Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.

O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?

Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,

Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.

Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas

Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.

Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

 

6

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

Vertė Alfonsas Bukontas

 

APIE AUTORIŲ IR JO POEMĄ

 

Moišė Kulbakas, gimęs 1896 metais Smurgainyse, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvo išskirtinis žydų poetas ir dramaturgas, kurio kūryba paliko gilų pėdsaką jidiš literatūroje. Jo gyvenimas, nors ir tragiškai nutrauktas sovietų režimo, buvo kupinas kūrybinio pakilimo ir gilaus ryšio su žydų kultūra. Kulbako kūryba, persmelkta modernizmo dvasia, atspindėjo žydų tautos išgyvenimus, tradicijas ir kultūrinį paveldą. Jis sugebėjo sujungti tradicinius žydų motyvus su moderniais literatūriniais ieškojimais, sukurdami unikalią ir paveikią poetinę kalbą.

 

Poema „Vilnius“, parašyta 1926 metais, yra vienas ryškiausių Kulbako kūrinių, laikomas Vilniaus žydų kultūros ir istorijos paminklu. Šioje poemoje poetas atskleidžia Vilniaus, kaip žydų kultūros centro, dvasią, jo gyventojų kasdienybę, tradicijas ir miesto istorijos dramatiškumą. Jis aprašo Vilniaus gatves, sinagogas, žydų turgus ir amatininkų dirbtuves, sukurdami gyvą ir spalvingą miesto paveikslą. Poema „Vilnius“ yra ne tik meninis kūrinys, bet ir istorinis dokumentas, liudijantis apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą ir jos indėlį į miesto kultūrą.

 

Kulbako kūryba, nors ir tragiškai nutraukta 1937 metais, kai poetas buvo sušaudytas Minske, išlieka svarbi jidiš literatūros dalis. Jo poema „Vilnius“ yra neatsiejama Vilniaus kultūrinio paveldo dalis, primenanti apie miesto žydų bendruomenės istoriją ir indėlį į Lietuvos kultūrą. Kulbako kūryba įkvėpė daugelį menininkų, tarp jų ir skulptorių Romualdą Kvitą, sukūrusį skulptūrą „Vandens nešėjas“, kuri yra tiesiogiai susijusi su poemos „Vilnius“ motyvais.

 

Maištinga Siela