Sveiki,
Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio
lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas
Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie
lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per
pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario
nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu,
kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug
kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau.
Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu,
tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines
sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.
Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs,
kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu
pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar
tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors
reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano
aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais
paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų,
kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse.
Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai
kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir
tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo
kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai
sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir
žaisdamas regbį.
Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė
to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę
Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir
draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų
ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio
reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas
saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu
tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką
rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada
tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis
suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.
Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija,
dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės
laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš
tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina
pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet
netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar
jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad
pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.
Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai
naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas
svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių
pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai,
kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko
nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai
nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar
nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.
Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį.
Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir
jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau
apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge
galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man
kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą
vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas
šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės
meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai
atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų
(skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)?
Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą
pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.
Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 8.8
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą