Filmas: "Eretikas" / "Heretic"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic) (2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?

 

Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis, pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko paruoštomis užduotimis.

 

Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“, tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.

 

Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga, nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų, kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių galimybių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela