Filmas: "Neramieji" / "Les intranquilles" / "The Restless"

 Sveiki,

 

Yra filmų, iš kurių nieko nesitiki, tačiau susmūgiuoja taip, kad lieki ilgai išsviestas į apmąstymų kosmosą su pačiais įvairiausiais klausimais. Po belgų režisieriaus Joachim Lafosse filmo „Neramieji“ (pranc. Les intranquilles) (2021) kilo klausimas: kaip išvis galima taip gyventi, kaip gyvena toji filme pavaizduota šeima? O juk pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje, panašių atvejų juk yra. Tad netempdamas į naktį, jau pirmoje pastraipoje galiu drąsiai parekomenduoti visiems kino gurmanams šį nelengvą filmą, rodytą taip pat ir Vilniaus Kino pavasario festivalyje.

 

Istorija pasakoja apie menininkus Leilą ir Damjeną, kurie gyvena atokaus miestelio nuosavame name su sūnumi. Leila restauratorė, o Damjenas – tapytojas. Iš pradžių atrodo, jog su šia šeima viskas tvarkoje, netrūksta aistros, atidos vienas kito santykiams, o Damjenas ruošiasi naujai paveikslų parodai, abu sutuoktiniai turi užsakymų, tačiau pamažu ima ryškėti, jog Damjenas kažin koks perdėtai perfekcionistas, kuris vis dažniau ir dažniau nereaguoja į žmoną, o naktimis negali užmigti, todėl sėdi prie drobės. Atrodytų, jog filmas apie dailininką, kuris nori pranokti pats save, tačiau pamažu vyro bemiegės naktys jį varo iš proto, jis tampa nepamatuotai choleriškai agresyvus, nepaisydamas žmonos, jau kuris laikas nebevartoja bipolinį sutrikimą blokuojančius vaistus, tad viskas ne tik eina pamažu blogyn, bet Damjenas tampa pavojingas sau ir mažamečiui sūnui.

 

Labiausiai gaila Leilos, kuri, kaip pati įvardijo, laksto kaip antra savo vyro mamytė ir nuolatos prižiūri jį, kad kas nenutiktų, kad nenusižudytų, negautų traumos, o pajuodęs Damjenas nieko nenori klausyti, jis tiesiog psichiškai nestabilus. Pasirodo, tai dar vienas suintensyvėjęs priepuolis, po kurio Damjenas turi atsidurti ligoninėje dar vienam gydymo kursui. Leila galiausiai palūžta, tampa savo pačios šešėliu ir puikiai perteikia sutraumuotos, įsibaiminusios žmonos psichologinę būseną. Galiausiai ji dėl nieko nėra tikra, nes gyvendama šalia nuolat žadančio laikytis taisyklių bipolinį sutrikimą turinčio vyro pati tampa neberami, įtari ir suirzusi. Kryžkelėje atsidūręs sūnus sugeria visas tėvų problemas...

 

Iš tikrųjų filmas perteiktas gana natūralistiškai, nesunku susitapatinti su šeimos tragedija. Aktoriai, režisūra ir nelengva problema perteikta išties neramiai. Žiūrovas iš esmės yra priverstas išgyventi ir beveik tiesiogine to žodžio prasme patirti tuos neramumus. Kyla daug klausimų: ar tikrai Leilai verta tiek aukotis dėl šeimos gerovės? Kitas klausimas: kaip gyventi šalia tokio žmogaus? Ar įmanoma šeimos savikūra, vaiko auginimas ir t. t. Šiaip, kiek man žinoma, bipolinis sutrikimas iš dalies yra paveldimas, tad įdomių dalykų lieka neatskleista, kaip, pvz., Leila su Damjenu susitiko, nusprendė kurti šeimą ir gimdyti vaiką? Aišku, filmas visko neištransliuoja, daug kas lieka paraštėje, tačiau tai puikus patyrimas. Europietiškam kinui, priešingai nei nusaldintiems disnėjiškiems amerikietiško sukirpimo masinio filmo braižams apie sutrikimus ir sėkmingas integracijas, šis filmas kelia visiškai kitus jausmus ir neatsakomus iki galo klausimus. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela