Filmas: "Neramieji" / "Les intranquilles" / "The Restless"

 Sveiki,

 

Yra filmų, iš kurių nieko nesitiki, tačiau susmūgiuoja taip, kad lieki ilgai išsviestas į apmąstymų kosmosą su pačiais įvairiausiais klausimais. Po belgų režisieriaus Joachim Lafosse filmo „Neramieji“ (pranc. Les intranquilles) (2021) kilo klausimas: kaip išvis galima taip gyventi, kaip gyvena toji filme pavaizduota šeima? O juk pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje, panašių atvejų juk yra. Tad netempdamas į naktį, jau pirmoje pastraipoje galiu drąsiai parekomenduoti visiems kino gurmanams šį nelengvą filmą, rodytą taip pat ir Vilniaus Kino pavasario festivalyje.

 

Istorija pasakoja apie menininkus Leilą ir Damjeną, kurie gyvena atokaus miestelio nuosavame name su sūnumi. Leila restauratorė, o Damjenas – tapytojas. Iš pradžių atrodo, jog su šia šeima viskas tvarkoje, netrūksta aistros, atidos vienas kito santykiams, o Damjenas ruošiasi naujai paveikslų parodai, abu sutuoktiniai turi užsakymų, tačiau pamažu ima ryškėti, jog Damjenas kažin koks perdėtai perfekcionistas, kuris vis dažniau ir dažniau nereaguoja į žmoną, o naktimis negali užmigti, todėl sėdi prie drobės. Atrodytų, jog filmas apie dailininką, kuris nori pranokti pats save, tačiau pamažu vyro bemiegės naktys jį varo iš proto, jis tampa nepamatuotai choleriškai agresyvus, nepaisydamas žmonos, jau kuris laikas nebevartoja bipolinį sutrikimą blokuojančius vaistus, tad viskas ne tik eina pamažu blogyn, bet Damjenas tampa pavojingas sau ir mažamečiui sūnui.

 

Labiausiai gaila Leilos, kuri, kaip pati įvardijo, laksto kaip antra savo vyro mamytė ir nuolatos prižiūri jį, kad kas nenutiktų, kad nenusižudytų, negautų traumos, o pajuodęs Damjenas nieko nenori klausyti, jis tiesiog psichiškai nestabilus. Pasirodo, tai dar vienas suintensyvėjęs priepuolis, po kurio Damjenas turi atsidurti ligoninėje dar vienam gydymo kursui. Leila galiausiai palūžta, tampa savo pačios šešėliu ir puikiai perteikia sutraumuotos, įsibaiminusios žmonos psichologinę būseną. Galiausiai ji dėl nieko nėra tikra, nes gyvendama šalia nuolat žadančio laikytis taisyklių bipolinį sutrikimą turinčio vyro pati tampa neberami, įtari ir suirzusi. Kryžkelėje atsidūręs sūnus sugeria visas tėvų problemas...

 

Iš tikrųjų filmas perteiktas gana natūralistiškai, nesunku susitapatinti su šeimos tragedija. Aktoriai, režisūra ir nelengva problema perteikta išties neramiai. Žiūrovas iš esmės yra priverstas išgyventi ir beveik tiesiogine to žodžio prasme patirti tuos neramumus. Kyla daug klausimų: ar tikrai Leilai verta tiek aukotis dėl šeimos gerovės? Kitas klausimas: kaip gyventi šalia tokio žmogaus? Ar įmanoma šeimos savikūra, vaiko auginimas ir t. t. Šiaip, kiek man žinoma, bipolinis sutrikimas iš dalies yra paveldimas, tad įdomių dalykų lieka neatskleista, kaip, pvz., Leila su Damjenu susitiko, nusprendė kurti šeimą ir gimdyti vaiką? Aišku, filmas visko neištransliuoja, daug kas lieka paraštėje, tačiau tai puikus patyrimas. Europietiškam kinui, priešingai nei nusaldintiems disnėjiškiems amerikietiško sukirpimo masinio filmo braižams apie sutrikimus ir sėkmingas integracijas, šis filmas kelia visiškai kitus jausmus ir neatsakomus iki galo klausimus. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikai žvėrys" / "Seules les bêtes" / "The Only Animals"

 Jūsų Maištinga Siela

Sveiki, svajotojai ir kino žiūrovai,

Ne taip dažnai tenka matyti prancūzų kriminalinių dramų, apskritai mėgstu detektyvinio siužeto filmus, o jeigu jie dar sukurti kitoniškai, neįprastai, įtraukiai, tada esu neabejingas. Panašiai nutiko su prancūzų režisieriaus Dominik Moll filmu „Tiktai žvėrys“ (pranc. Seules les bêtes) (2019), kuriame pasakojama keletas susikertančių pasakojimų, kurie sukasi apie kelis kriminalinius įvykius iškart.

Siužetas lyg ir paprastas: patiklus prancūzų fermeris susirašinėja iš savo ūkio su nepažįstamąja, nes nebejaučia potraukio žmonai, tad net negalvodamas, kad jo internetinė draugė yra Afrikoje įsitaisęs sukčius, kuris prisidengęs merginos pornografiniais vaizdiniai suka istoriją apie mirusį tėvą ir kitas problemas, tiki jos žodžiais. Visą filmą vis galvojau, ar Europoje vis dar gali būti tokių patiklių vyrukų, kurie įsisvaigę savo fantazijose bėga pervesti moteriai, su kuria net neturėjo „skaipinio“ pokalbio, pinigų? Negana to, jis naiviai tiki, kad kaimelyje apsistojusi panašios išvaizdos moteris yra toji iš pornografinių vaizdų...

Žodžiu, naivius ir gyvuliškai gašlius vyro fantazavimus paslepia puikus šios kriminalinės istorijos montažas, nes istorija eina nuo atgalios prie kriminalo ištakų t. y., buvusius vaizdinius netrukus papildo naujos perspektyvos, daug ką netikėtai paaiškina, ar tai būtų aistringas lesbiečių romanas, ar vyro, savo fermoje tarp presuoto šieno slepiančio moters lavoną, istorijos. Veikėjai šiek tiek utriruoti šizofreninėmis obsesijomis, pakrikę, bet ne tiek, kad visiškai virstų kino idėjinėmis karikatūromis. Iš vienos pusės viskas logiškai pateisinama kaip kokiame gerai supresuotame mini „Netflix“ seriale, o iš kitos – žiūrėti viską atbuline tvarka tampa ir dideliu detektyviniu žaidimu, kuris pasiteisina, išlaiko pramogą, įtampą ir intrigą.

Didžioji dalis istorijos perteikiama žiemą, bet čia įpinama ir afrikietiška istorija apie internetinius sukčius, jų gyvenimus traumuojantį ir ne pačių geriausių išeičių ieškoti verčiantį skurdą. Juodaodė moteris Monika akivaizdžiai sako savo dukters tėvui, kad liks kaip „palydovė“ savo baltajam vyrui, nes taip geriausia jai ir jųdviejų dukrai. Tuo pačiu pinigų ir staigaus praturtėjimo troškimas veikėjas veda per apgaulės baltaodį europietį, savo kriminale naudodamas ir afrikietišką šamanizmą... Filmas praplečia Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos kriminalinius galios ryšius, tad net gyvendami padvaluose su laptopais internetiniai troliai beveik taip pat sunkiai stengiasi užsikalti, kaip europiečiai ūkininkai. Filme klausiama: ar galioja tiek vienai, tiek kitai pusei kokie nors moraliniai saugikliai, ar pateisinama viskas galios ir aistros žaidimuose? Šiaip labai pavykęs filmas, net nesitikėjau, kad taip įtrauks ir išlaikys dėmesį iki paskutinio kadro.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vargdieniai" / "Les misérables"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote prancūzų klasiko romanisto Viktorą Hugo, vieną garsiausių kūrinių „Vargdieniai“ pavadinimą, galbūt matėte spektaklį ar vieną kitą ekranizaciją. Prancūzų režisierius Ladj Ly perfrazuodamas Viktoro Hugo kūrinio eilutes pertransformuoja ir perteikia šiuolaikinio problemiško Prancūzijos didmiesčio pavojingo rajono gyvenimą. Tuokart žymus rašytojas vaizdavo Prancūzijos kruvinąją revoliuciją, kuri amžiams pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio politinę areną, o Ladj Ly tai daro atokiame rajone, kuriame pagal savo nerašytus įstatymus gyvena čigonai, musulmonai ir juodaodžiai atvykėliai iš Afrikos, kurių gyvenimo realijos iš esmės atkartoja V. Hugo kūrinio maišto ir revoliucijos algoritmą.

Ladj Ly „Vargdieniai“ (pranc. Les miserables) (2019) perkūrė po sėkmingo trumpametražio tuo pačiu pavadinimo filmo (2017) ir adaptavo idėją ilgametražiam variantui su tais pačiais aktoriais. Trys policininkai važinėja po pavojingus nusikalstamus kvartalus, stebi jų gyventojus, palaiko tvarką, tačiau retsykiais (o gal net pernelyg dažnai) šie patruliuojantys policininkai perlenkia lazdą ir manosi esą įstatymų dievai. Kaip žinia, įstatymas ir teisingumas neretai būna priešingoje barikadų pusėse, o šie policininkai neretai jaučiasi be ribų. Kuriozas prasideda tada, kai iš cirke dirbančio čigono barono pavagiamas mažas liūtukas, o kad tarp juodaodžių ir čigonų neprasidėtų skerdynės, policininkai imasi ieškoti liūtuko, kurį pagrobė vienas iš juodaodžių berniukų... Galiausiai žiaurumas gimdo žiaurumą, policininkai netyčia pašauna mažąjį veikėją, elgiasi su juo nežmoniškai, tad pabaigoje policininkai sulaukia savo atsako, taip, kaip nebaudžiami karaliaus pakalikai anuomet sulaukė prancūzų revoliucionierių keršto.

Filmas sodrus, brutalus ir dinamiškas. Čia vaizduojamas tikras etninis katilas, nusikalstomo pasaulio užkulisiai, o šis nusikalstamo pasaulio modelis pradeda formuotis dar nuo vaikų žaidimo aikštelės, kiekviena etninė grandis stengiasi vadovautis tam tikromis geto taisyklėmis ir įstatymais, kurie skiriasi nuo bendrų valstybės įstatymų. Tai tarsi atskyros valstybės gyvavimas valstybės viduje, kur apstu brutalumo, nesusikalbėjimo, interesų kovų... Iš tikrųjų filmo idėja gera, nes ji kritikuoja ir atskleidžia susiskaldžiusio ir besitrinančio skirtingų religijų ir įsitikinimų bendruomenių trintį. Filmas priminė europietišką „Lūšnynų milijonieriaus“ versiją, tik čia mes neturime nei herojaus, nei laimingų atsitiktinumų, nei sėkmės istorijos, nes realybė vaizduojama kur kas niūresnė ir depresyvesnė. Visgi žiūrėdamas juostą galvojau: kiek jų ten daug, tokių susiskaldžiusių, nelaimingų ir brutaliai gyvenančių smurto pasaulyje, kurie vieną dieną ateis ir pasiims mus visus, kaip tai nutiko „Vargdienių“ knygoje. Filmo pabaiga, kai vaikai daro perversmą, šiek tiek metaforiška ir pranašiška, tačiau kuo didesnis žiaurumas, tuo didesnė kartų atsakomoji jėga, nepriklausomai nuo amžiaus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Diunkerkas" / "Dunkirk"

Sveiki,

Tiesą sakant, į kino teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas, visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.

Iš tikrųjų esu didelis Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui – jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios laiko „juostos“.

Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.

P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela