Serialas: "1899" / "1899" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Lyg ir nepasakyčiau, kad labai žaviuosi šiuolaikiniu vokiečių kinu, nors retkarčiais pasitaiko neblogų perliukų, o štai vokiečius pavadinti gerų ir kokybiškų serialų šalimi irgi nekirba nei liežuvis, nei klaviatūra. Visgi vokiečiai Jantje Friese ir Baran bo Odar (nors jis ir šveicaras), bendradarbiaudami su Netflix ir kitais serialų kūrėjais, sukūrė unikalų trijų sezonų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris ir mus, lietuvius, įtraukė į savo mįsles ir rebusus. Po itin sėkmingo projekto šis duetas pasiryžo tęsti savo realizaciją ir sukūrė dar vieną serialą pavadinimu „1899“ (vok. 1899), kuriame labai panašiai kaip ir „Tamsoje“ juntama istorijos autentika.

 

Tiesą sakant, „Tamsos“ mačiau tik du sezonus, po to šį serialą padėjau į šalį ir dabar po šio naujojo projekto starto pamaniau, ar nebūtų verta sugrįžti ir pribaigti tai, kas nepribaigta. Nes projektas buvo novatoriškas, autentiškas, įdomus ir įtraukiantis. Visgi žiūrėdamas pirmąjį „1899“ sezoną nepalioviau galvoti apie „Tamsą“, nes šis kūrėjų duetas akivaizdžiai naudoja tai, ką pasiekė su ankstesniuoju projektu. Atpažįstama įtampa, pasakojama tamsi ir tiršta stilistika bei žaidimas su persikėlimu per laiko tunelius naratyvu.

 

Šioji istorija prasideda 1899 metais, laive plaukiančiu iš Europos naujo gyvenimo ir brolio besiilginti pabėgėle Maura Franklin. Slėpdama tapatybę, ji tikisi surasti brolį, spaudžia savo rankose laikraščio iškarpą apie dingusį jūrų laivą „Prometėjas“. Atrodo, kad autoriai ims ir išnaudos Bermudų trikampį, tą ypatingą tikrovėje egzistuojančią jūrų vietą, kurion pradingo ne vienas laivas. Aišku, naujam laivui lemta gauti signalą, jog netoliese yra prieš keturis mėnesius dingusio „Prometėjo“ buveinė, iš kurio buvo išsiųstas signalas... Taigi laivu plaukia ne tik Maura, bet ištisas tautų katilas: graži ir prakauli sutenerė, nekaltoji geiša su savo motina, karą išgyvenęs epileptikas, jo nuolankioji žmona, juodaodis ir šviesiaplaukių šeimyna iš Skandinavijos... Ir žinoma, jau tikriausiai nė vienas serialas nebeapsieina ir be LGBTQ veikėjų kaip būtinojo naratyvinio komponento (kas savaime yra sveikintina), kunigu apsimetantis portugalas ir arogantiškas avantiūristas ispanas. Žodžiu, laive daug visko, tad pamažu narpliojamos jų istorijos, aiškinamos paslaptys, bet kartu viskas apgaubiama laivo vaiduoklio „Prometėjo“ paslaptimis. Laivo kapitonas po savo miegamuoju atranda slaptą nusileidimą į... prisiminimų pasaulį, netgi į ateitį.

 

Visas serialas sudurstytas kaip Kubikas rubikas, atrodo, serialo kūrėjai džiaugiasi vedžiodami savo žiūrovą po daugiaplanį pasaulį, kurio egzistavimas yra viso serialo idėjos pagrindas: ar šis pasaulis iš tikrųjų yra tik sapnas, o gal tai tikrovė? Kas žaidžia šį dievišką visatos žaidimą? Pateikiami, kaip ir galite numanyti, net keli šios istorijos variantai, tačiau serialo pabaiga viską atperka su kaupu, nes kūrėjai nusviedžia mus į tolimą tolimą ateitį kosmose, kada nuo žarnelių ir aparatūros atsijungusi Franklin pagaliau suvokia, jog ji labai ilgą laiką gyveno ne tame laive, kuriame manėsi esanti, ir viskas tebuvo dirbtinio intelekto simuliakras. Iš tikrųjų šiek tiek skiriasi nuo „Tamsos“, nes tai jau kita serialo idėja – kaip žmogui, kuris turi visus jausmus, instinktus, kurį galima psichologiškai ir visaip kitaip palaužti, atsilaikyti ir ištrūkti iš dirbtinio intelekto sukurto pasaulio, kuris yra pernelyg tikras, kad būtų dirbtinis?

 

Aišku, kai kada serialo kūrėjai pernelyg sušablonindavo veikėjų poelgius ir jų šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui, bėgdami nuo į laivą besiskverbiančios keistos juodos substancijos, veikėjai laksto koridoriais ir vieni kitų klausia: „kur jis nuėjo?“, nors visi plikomis akimis mato, kas ir kur pasuka klaidžiais koridoriais. Kam tas dirbtinis ir netikras apsimestinis interesas? Aišku, kai kada veikėjai atrodo pernelyg plokšti, karikatūriški, pavyzdžiui, religinga skandinavų šeimynėlė, apsėsta religijos imasi visur matyti velnius ir demonus, tačiau visus tuos veikėjus kaip paveikslėlius apgaubia simuliakrinis pasaulis ir visa tai, kas jie manosi esą, tėra tik literatūriniai kiautai.

 

Žiūrėdamas nepalioviau galvoti ir apie „Vakarų pasaulis“ serialą, kurio pirmąjį sezoną sužiūrėjau aikčiodamas iš susižavėjimo, tačiau antrojo neįveikiau nei pusės. Ar nenutiks taip ir su „1899“ serialu kitame sezone? Šį pirmąjį sezoną sužiūrėjau pusiaugulomis per vieną šeštadienį ir jis mane tikrai įtraukė, kad pamiršau viską, net pavalgyti, o tai ir yra, ko aš tikiuosi iš labai gero serialo! Galiu tik pasakyti: prašau, nenusivažiuokite, kūrėjai, žemyn, nes turite gerą idėją ir gan gerai išplėtotas galvosūkis yra tai, ką galima toliau autentiškai plėtoti kituose sezonuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Diunkerkas" / "Dunkirk"

Sveiki,

Tiesą sakant, į kino teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas, visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.

Iš tikrųjų esu didelis Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui – jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios laiko „juostos“.

Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.

P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela