Sveiki,
Belaukiant „Oskarų“
ceremonijos kaskart apima vis didesnis nuobodulys, nes jau seniai aišku, kad „Oskarai“
nėra joks prestižiškiausias kino apdovanojimų variantas, veikiau politizuotas ir
pataikaujantis masėms šou, pats sau tapęs įkaitu. Jau metai iš metų
nebestebina, kad nominacijas gauna filmai, kurie sušoka apdovanojimų cirko
numerius: jeigu nėra juodaodžių aktorių, jeigu filmas bent antraplaniais
aktoriais nepaliečia LGBTQ temos, neskatina lygybės, brolybės, antirasizmo,
tada patekti į šią gerai sustyguotą lygą darosi sunku. Nežinau, kiek
režisierių „telpa“ į tuos rėmus, tačiau filmų pagal tos virtuvės receptūrą
tikrai nemažėja. Sakyčiau, visus esminius komponentus turi filmas „Amerikietiškas
skaitalas“ arba kaip kur verčiama „Amerikos grožinė literatūra“
(angl. American Fiction) (2023), kurį režisavo Cord Jefferson. Filmas
šiuo metu yra pretendentas tapti geriausiu metų filmu, o pagrindinis aktorius Jeffrey
Wright geriausiu aktoriumi.
Jau tampa standartu, kad
dėmesio centre vaizduojamos juodaodžių bendruomenės ir gyvenimai būtinai kine
iškels lygybės ir rasizmo klausimą. Nors filmas apie literatūros standartus,
nes čia kaunasi rimtoji, nelabai populiari literatūra su populiariąja, tačiau
pašonėje žiūrovas dar jaučia ir atskirties momentą, kai JAV knygynų lentynose
vis dar sukreguojama afroamerikiečių literatūra ir baltųjų – nuo to niekur
nepabėgsi.
Visgi retesniais atvejais
nutinka, kada filmas, nors ir kuriamas, atrodo, pagal nuleistą receptūrą, visgi
ima ir pavyksta. Juk iš vienos pusės kurti filmą apie amerikiečių literatūros
kanonus gana rizikinga, nes būsi įrašytas į snobiško kino kategorija – žodžiu,
pasitenkinsi tik išskirtiniais kino festivaliais. Visgi „Amerikietišką skaitalą“
sužiūrėjau su dideliu interesu, nes jau seniai iš anglosaksų ataidi tendencija
perrašinėti klasiką į naujas versijas, kuriose nebūtų įžeidžiančių žodžių,
taip eliminuojant istorinę ir natūralią literatūros raidą. Kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai
turėtų skaityti XIX amžiaus „Dėdės Tomo trobelę“? Tas delikatus noras nieko
neįžeisti, nediskriminuoti verčia perrašinėti kultūrinius raidos etapus, neigti
tam tikrus dalykus neigti. Keista, kai kalbėti apie vergiją tampa nepatogu net per
studentų istorijos paskaitas, tad visai nenustebčiau, jog kine ir literatūroje greitai
rasis, jog plantacijose visgi buvo ir daug baltaodžių vergų, kad juodaodžiai
liktų neįskaudinti, nediskriminuojami.
Visgi filmas man daug sako
apie tai, kad iš gero noro ir paskatų išeinama į beprotiškas paraštes. Kitą vertus,
filmas konstruojamas kaip populiarusis skaitalas, t. y. pagrindinis veikėjas Monkas
iš nuobodaus rašytojo tampa besislapstančiu populiariosios literatūros nusikaltėliu
rašytoju, kurio geidžia leidybos atstovai. Ar neironiška, kad norint, jog tave
pripažintų, turi atsižadėti savo tapatumo ir krėsti cirkus? Tuo pat metu eina
ir Monko gyvenimo linija: miršta sesuo, mama sunkiai serga, bandomi santykiai
su paplūdimio namų kvartalo kaimyne... Žodžiu, Monko gyvenimas konstruojamas
kaip skaitalas, t. y. reikia visko po truputį (nelaimių, mirčių, meilės,
vilties, kriminalinės linijos, netikėtos ir lengvos sėkmės...), tačiau
režisierius padaro visa tai tokiu neparodijuotu tonu, antitrantiniškai,
kad beveik pritari viskam, kas vyksta. Gal dėl to, kad visgi Monkas panašus į
žmogų, jį kamuoja ambicijos ir nesėkmės, jis rimtas ir šiek tiek melancholiškos
prigimties, todėl žmogiškas, tad lengva tapatintis ir pateisinti.
Visumoje filmas,
sakyčiau, labai pavykęs. Puikus ir spalvingas pagrindinis veikėjas išlaiko
rimties toną, siužetas pusiau literatūra, pusiau gyvenimas – argi ne taip gyvena
tikrieji rašytojai, kurie turi savo agentus? Filmu pavyko išgauti ir
periferines problemas, kurios labai stipriai pradeda reikštis Lietuvoje, t. y.
troškimas susikurti naujus lygybės ir teisingumo standartus, naikinant
praeities negatyvias konotacijas. Ir taip: filmas, kuriame nėra didvyrio.
Mano įvertinimas: 8.5/100
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą