Filmas: "Amerikietiškas skaitalas" / "Amerikos grožinė literatūra" / "American Fiction"

 Sveiki,

 

Belaukiant „Oskarų“ ceremonijos kaskart apima vis didesnis nuobodulys, nes jau seniai aišku, kad „Oskarai“ nėra joks prestižiškiausias kino apdovanojimų variantas, veikiau politizuotas ir pataikaujantis masėms šou, pats sau tapęs įkaitu. Jau metai iš metų nebestebina, kad nominacijas gauna filmai, kurie sušoka apdovanojimų cirko numerius: jeigu nėra juodaodžių aktorių, jeigu filmas bent antraplaniais aktoriais nepaliečia LGBTQ temos, neskatina lygybės, brolybės, antirasizmo, tada patekti į šią gerai sustyguotą lygą darosi sunku. Nežinau, kiek režisierių „telpa“ į tuos rėmus, tačiau filmų pagal tos virtuvės receptūrą tikrai nemažėja. Sakyčiau, visus esminius komponentus turi filmas „Amerikietiškas skaitalas“ arba kaip kur verčiama „Amerikos grožinė literatūra“ (angl. American Fiction) (2023), kurį režisavo Cord Jefferson. Filmas šiuo metu yra pretendentas tapti geriausiu metų filmu, o pagrindinis aktorius Jeffrey Wright geriausiu aktoriumi.

 

Jau tampa standartu, kad dėmesio centre vaizduojamos juodaodžių bendruomenės ir gyvenimai būtinai kine iškels lygybės ir rasizmo klausimą. Nors filmas apie literatūros standartus, nes čia kaunasi rimtoji, nelabai populiari literatūra su populiariąja, tačiau pašonėje žiūrovas dar jaučia ir atskirties momentą, kai JAV knygynų lentynose vis dar sukreguojama afroamerikiečių literatūra ir baltųjų – nuo to niekur nepabėgsi.

 

Visgi retesniais atvejais nutinka, kada filmas, nors ir kuriamas, atrodo, pagal nuleistą receptūrą, visgi ima ir pavyksta. Juk iš vienos pusės kurti filmą apie amerikiečių literatūros kanonus gana rizikinga, nes būsi įrašytas į snobiško kino kategorija – žodžiu, pasitenkinsi tik išskirtiniais kino festivaliais. Visgi „Amerikietišką skaitalą“ sužiūrėjau su dideliu interesu, nes jau seniai iš anglosaksų ataidi tendencija perrašinėti klasiką į naujas versijas, kuriose nebūtų įžeidžiančių žodžių, taip eliminuojant istorinę ir natūralią literatūros raidą. Kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai turėtų skaityti XIX amžiaus „Dėdės Tomo trobelę“? Tas delikatus noras nieko neįžeisti, nediskriminuoti verčia perrašinėti kultūrinius raidos etapus, neigti tam tikrus dalykus neigti. Keista, kai kalbėti apie vergiją tampa nepatogu net per studentų istorijos paskaitas, tad visai nenustebčiau, jog kine ir literatūroje greitai rasis, jog plantacijose visgi buvo ir daug baltaodžių vergų, kad juodaodžiai liktų neįskaudinti, nediskriminuojami.

 

Visgi filmas man daug sako apie tai, kad iš gero noro ir paskatų išeinama į beprotiškas paraštes. Kitą vertus, filmas konstruojamas kaip populiarusis skaitalas, t. y. pagrindinis veikėjas Monkas iš nuobodaus rašytojo tampa besislapstančiu populiariosios literatūros nusikaltėliu rašytoju, kurio geidžia leidybos atstovai. Ar neironiška, kad norint, jog tave pripažintų, turi atsižadėti savo tapatumo ir krėsti cirkus? Tuo pat metu eina ir Monko gyvenimo linija: miršta sesuo, mama sunkiai serga, bandomi santykiai su paplūdimio namų kvartalo kaimyne... Žodžiu, Monko gyvenimas konstruojamas kaip skaitalas, t. y. reikia visko po truputį (nelaimių, mirčių, meilės, vilties, kriminalinės linijos, netikėtos ir lengvos sėkmės...), tačiau režisierius padaro visa tai tokiu neparodijuotu tonu, antitrantiniškai, kad beveik pritari viskam, kas vyksta. Gal dėl to, kad visgi Monkas panašus į žmogų, jį kamuoja ambicijos ir nesėkmės, jis rimtas ir šiek tiek melancholiškos prigimties, todėl žmogiškas, tad lengva tapatintis ir pateisinti.

 

Visumoje filmas, sakyčiau, labai pavykęs. Puikus ir spalvingas pagrindinis veikėjas išlaiko rimties toną, siužetas pusiau literatūra, pusiau gyvenimas – argi ne taip gyvena tikrieji rašytojai, kurie turi savo agentus? Filmu pavyko išgauti ir periferines problemas, kurios labai stipriai pradeda reikštis Lietuvoje, t. y. troškimas susikurti naujus lygybės ir teisingumo standartus, naikinant praeities negatyvias konotacijas. Ir taip: filmas, kuriame nėra didvyrio.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deadpool" / "Deadpool"

Sveiki,

Vienas labiausiai komentuotinų šio pavasario filmų be jokios abejonės yra „Deadpool“ (angl. Deadpool) (2016), kuris iš proto išvarė minias – vieni nusiminė, kiti išėjo pakeltais pirštais, kad filmas puikus. Jau kuriamas filmo tęsinys, ir aš galvoju, kodėl gi ne, juk „Pagirios Las Vegase“ antroji dalis tikrai nebuvo prastesnis variantas už pirmtaką, tačiau trečioji dalis – žinot, pradeda nusibosti. Čia kaip su tuo krauju, kūrėjai ir verslo magnatai užuodžia naftos gręžinius nors ir už 100 kilometrų. 

Grįžtant prie filmo, pasakysiu, kad patiko. Tikrai, kažkaip absoliučiai prablaškė šis komedijos ir super herojaus miksas. Kažkaip šis miksas visai įtikino ir išvengė skystos banalybės, kurią kartais pateikia parodijų filmai, iš kurių norisi išeiti jau po penkių minučių, bet tik ne „Deadpool“. Tiesa, kai kada lietuviai yra tikrai keisti. Kai kada filmų pavadinimus išverčia taip, kad tiesiog gėda darosi prieš visą pasaulį, negi dabar negalėjo kažkaip sulietuvinti, pasitelkdami fantaziją? Tiesiog.

Taigi, super herojus iš pradžių žiūrovams prisistato kaip homoseksualus herojus, o vėliau paaiškėja „X-meniška“ meilės istorija su mergina ir dėl ko visa ši velniava. Aišku, ta dalis, kai herojus suserga vėžiu primena banalų kritimą lygioje vietoje – toji drama neįtikina, neįtikina ir ta banalybė, kad jis nesirodo savo meilei nudegintu kūnu, velniai žino ko bijodamas – ego? Jaunystės prarasto fizinio patrauklumo? Panašu iš serijos: neturiu gražios suknelės, į vakarėlį neisiu. Priešingai, nei būtų galima pamanyti, man labiausiai patiko, liaudiškai sakant, filmo bajeriai. Tas plepus šelmis šmaikštuolis išties tyčiojasi iš super herojų stoiškumo ir tai jis daro taip taikliai – bravo scenaristams bent jau šiuo aspektu. Nepaisant kai kurių nuvalkiotų dalykų, filmas gyvas, dinamiškas, šmaikštus ir pakeliantis nuotaiką. Taigi.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela