Sveiki,
Pirmuoju šio sezono „Scanoramos“ filmu tapo Sakartvelo dokumentinis filmas „Motina ir dukra, arba naktis nėra amžina“ (angl Mother and Daughter, or the Night Is Never Complete) (2024). Su dokumentika kino festivaliuose retai kada prašausi, šįkart taip pat neprašoviau, nes filmas iš tikrųjų emocionaliai ir svaiginančiai intymiai išsiskleidė, apimdamas tris sakartveliečių moterų režisierių kartas. Filmas fokusuojasi į 94 metų garsią Sakartvelo režisierę Laną Gogoberidzę, kuri per savo santykį su jau kadaise mirusia motina, permąsto savo tarpukario likimą ir kino filmus.
Mane visada labai sujaudina tokios intymios šeimų
dokumentikos, savitos išpažintys, pastarosios, beje, kaip šioji, stebina
skaudžiais ir nesumeluotais likimų smūgiais. Senutė Lana prisimena savo motiną,
gimusią dar XX amžiaus pačioje pradžioje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje
sukūrusią du unikalius kino filmus, kuriuos beregint pasikeitusi valdžia iškart
uždraudė, Lanos tėvą, beje, komunistą, nušovę, o motiną ištrėmė 10 metų į
gulagą sunkiųjų darbų. Tbilisyje likusi mažoji Lana prisimena gerųjų dėdžių
globą, sumaištį namuose, besikeičiančią sovietinę valdžią ir motinos ilgesį. Režisierė
nuotraukomis, daiktais ir prisiminimais rekonstruoja šeimos istoriją ir taip
įprasmina savo motinos, pirmosios gruzinų moters režisierės atminimą. Istorija
verta išties dėmesio, nes motina, grįžusi iš tremties, niekada nekalbėjo apie
savo filmus, nors dukra pasuko režisierės keliu, vėliau tą padarys ir anūkė. Po
motinos mirties Lana galiausiai su didelėmis pagalbomis senuose užsienio
archyvuose visgi aptiko motinos filmus, juos pademonstravo Vakarams ir Vakarai
buvo sužavėti. Tų filmų ištraukas galima interpretuoti kaip šeimos moterų likimų
ir kartu netrukus prasidėsiančio tautos valymo juodąją pranašystę.
Iš tikrųjų filmas graudina ir sukrečia. Jis dar kartą
paliudija ir tai, ką gerai žinome iš pačių lietuvių tremtinių, grįžusių į
Lietuvą, liudijimų. Visi labai norėjo gyventi ir išgyventi, nė vienas sunkią
valandą nepasikorė, nenusižudė, nes viltis tikriausiai tokią valandą yra kur
kas stipresnė. Perėjus tokį likimą, tikriausiai niekas nebebaisu. Filme Lana
daug cituoja ir deklamuoja poezijos, kuri buvo laikoma kaip viena iš
pasipriešinimų formų toms baisioms okupantų represijoms. Pabaigoje ji
padeklamuoja vieno mylimo savo poeto iš Prancūzijos verstas eiles, kurios dar
ilgai man skambėjo po šio puikaus ir jautraus filmo. Perfrazuojant būtų panašu
į tai: net ir tamsiausia naktis negali būti juoda žmogui, perėjusiam sielvartą...
Filmas toks ir yra, jis kalba apie sielvartą, bet jo nesmerkia, gyvenimas su
duotomis tragiškomis aplinkybėmis ir savomis dovanomis, kurios nustelbia
baisiausias tragedijas ir iškelia bendražmogiškumą kaip didžiausią atsvarą
barbariškumui ir nužmoginimui. Labai rekomenduoju.
Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą