Wiesław Myśliwski.
„Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – Vilnius: Mintis, 2009. – p. 400.
„Visos vietos be žmogaus jau nėra tos
vietos. Vienintelė žmogaus vieta yra tik jame. Nepriklausomai nuo to, ar esame
čia ar kur nors kitur. Dabar ar kada nors. Visa, kas išorėje, tėra vien
apgaulė, aplinkybės, atsitiktinumai, klaidos. Žmogus yra pats sau ta
svarbiausia paskutinė vieta (p. 358).“
Sveiki, skaitytojai,
Ilgai teko laukti, kol perskaitysiu dar vieną puikaus
lenkų rašytojo Wiesław Myśliwski (g. 1932) romaną Traktatas apie
pupelių gliaudymą (lenk. Traktat o łuskaniu fasoli), kurį į
lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Prieš kokius penkerius metus perskaičiau
to paties rašytojo Akiratis (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017) ir
buvau taip nustebintas, kad tokia literatūros forma galima pasiekti išminties
gelmes, kad beveik neabejojau, kad greitai perskaitysiu viską, kas tik išleista
šio rašytojo lietuviškai. Deja, Myśliwskio
literatūra mano knygų lentynoje pildėsi, tačiau vis neprisiversdavau to
padaryti, kadangi reikia nuolat fokusuoti žvilgsnį į naujienas, neatsilikti nuo
skaitymo madų, tačiau šiemet grįžtu prie seniau įsigytų knygų ir viena iš jų
tapo Traktatas apie pupelių gliaudymą, kurį, beje, gana sunkiai įsigijau
per skaitytų knygų internetinį pardavimą, nes visada aptikus knyga jau būdavo
rezervuota arba jau parduota, tad buvo šioks toks azartas būtent šią knygą
perskaityti, o ne kokią kitą, nes prestižiškiausia lenkų literatūros Nikės
premija autorius 1997 metais buvo apdovanotas už Akiratį, o 2007 būtent
už šią knygą. Kol kas tai autorius, kuris dukart pelnė Nikės apdovanojimą, o tą
padaryti pavyko tik Olgai Tokarczuk su Bėgūnais ir Jokūbo knygomis.
Myśliwskio literatūrinio stiliaus su niekuo
nesumaišysi, jis unikalus ir iškart atpažįstamas, nors Akiratį skaičiau
jau seniau, tačiau Traktatas apie pupelių gliaudymą parašytas labai
panašiu principu. Šis lenkų rašytojas tikras pasakojimo virtuozas. Ramiu,
neskubiu ir iš pirmo žvilgsnio gana plepiu stiliumi jis geba perteikti gyvenimo
tėkmės įspūdį. Šįkart romane pasakojama apie XIX amžiaus pradžią, neįvardijamą
Lenkijos provinciją, į kurią atvyksta jaunuolis nusipirkti iš vietos senuko,
kurortinių kaimo turizmo namukų prižiūrėtojo, pupelių. Šeimininkas maloniai
pasitinka vyruką, tačiau pupelių jis neturi, jas dar reikia išaižyti, todėl
pasiūlo svečiui tą padaryti drauge. O kaip geriausiai bėga laikas, kai reikia
rankų darbo? Ogi pasakojant istorijas! Remdamasis folklorine žodine tradicija,
šeimininkas prie rankų darbų ima atpasakoti fragmentais savo ilgą ir sudėtingą
gyvenimą, pažinotus žmones ir pan. Pačiame romane svečiui nesuteikiamas žodis,
jis tėra tik svečias tiek šeimininko gyvenime, tiek išpažinties klausytojas,
kitaip sakant, jis atstovauja pačiam skaitytojui.
Romanas turi 16 skyrių ir apima šeimininko gyvenimą. Čionai
jis papasakoja savo kaip elektriko ir saksofono muzikanto gyvenimo istoriją,
paženklintą netekčių, Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio Lenkijos
laikotarpio. Jis pasakoja apie savo dėdės Jano savižudybę, apie muzikos
mokytoją alkoholiką, paskatinusį jį groti, tačiau jį galiausiai po skundo išsivežė
saugumiečiai, apie statybvietės valgyklos ilgaplaukės ir statybininko pravarde
kunigas nelaimingą meilės istoriją, skrybėlės pirkimo istoriją, pažintį su savo
žmona, su ponu Robertu, kurio namelius jis prižiūri... Visos šios istorijos
skamba kaip gyvenimo ištraukos, jos perteiktos per gyvenimo išmintį, nes
neretai pasakojimus lydi filosofinės įžvalgos, skaidrūs ir gyvenimiški daug
visko gyvenime mačiusio ir patyrusio žmogaus apibendrinimai. „Laisvė, jau
žodyje, galima sakyti, slypi jos neigimas. Panašiai kaip gražiausioje
iliuzijoje rusena neviltis. Jeigu suprasime ją kaip laisvę nuo visų prievartų,
tai ir nuo savęs irgi. Juk žmogus pats sau yra labiausiai varginanti prievarta.
Kartais sunkiai pakenčiama ir kai kas nepajėgia savęs pakęsti (p. 63).“
Knyga, kurios bendriausia tema tikriausiai būti
žmogaus likimas ir atmintis, iš pažiūros kreipia labai daug dėmesio į detales. Tai
vienas iš autoriaus bruožų – sureikšminti paprastas situacijas, „sukti
literatūrinę uodegą“ apie iš pažiūros nelabai svarbius dalykus, bet, kita
vertus, per tai papasakoti apie paties žmogaus būdą. Pavyzdžiui, viena
įsimintiniausių scenų knygoje buvo apie pagrindinio veikėjo rudos fetrinės
skrybėlės pirkimą. Jis užsuka pokariu metu į skrybėlių parduotuvę, kuri aiškiai
bankrutuojanti ir žymi pardavėjo profesinį ir dvasinį nuosmukį, nes po karo
niekam nebereikia nei skrybėlių, nei kas tais ponais benori būti, kadangi karas
iš žmonių atima iliuziją ir sunaikina poniškumą, ikikarinę manieringą etiketą, aristokratinę
kultūrą. Ilgas jo pokalbis su skrybėlių meistru atskleidžia tragišką pardavėjo tapatybės
praradimą, nes viskas, kas mes esame, esame apibrėžti savo socialinių veiklos sričių,
profesijų. „Liepiau jam paimti gaubtą ir nuėjus išplauti jį, nes buvo
neplautas gal nuo prieškario, slopino šviesą. Paėmė jį, bet iškart neišėjo. Sukinėjo
tą gaubtą rankose lyg skrybėlę. Teko jam priminti, kad tai ne skrybėlė,
sudaužys. Tik tada pajudėjo į tarnybinę patalpą (p. 316).“ Apskritai
rašytojas mėgsta savo veikėjus apibrėžti pagal profesiją, tai tampa pagrindine
žmogiškumo ir likimo šerdimi. Jis labai ilgai gali aprašyti, kaip pagrindinis
veikėjas dirbo elektriku, koks jis kruopštus, kaip aukštai jis gali užsiropšti
ir pan., vien tam, kad atskleistų žmogaus egzistencines pajautas, jo atkaklumą,
apibrėžtų jo ribas, perteiktų filosofiją.
Dar viena įsimintina istorija buvo apie valgyklos
darbuotoją Besę (Barborą), kuri patyrė kažką panašaus į Juozapotos likimą iš
Jono Biliūno Liūdna pasaka. Nors pagrindinis veikėjas tik papasakojo jos
nelaimingą istoriją su statybininku iki jo mirties, tačiau neslėpė, kad buvo ją
įsimylėjęs ir po to ją labai atjautė. Apskritai W. Myśliwskis labai gražiai
moka nusakyti meilės esmę, taip jis padaro ir apie Besę: „Gal nepatikėsite,
pone, bet staiga pajutau kažką tokio, lyg trokščiau kartu su ja patekti į tą
jos nelaimę. Tikra meilė yra žaizda. Ir tik taip ją galima aptikti savyje, kai
kažkieno skausmas skauda žmoguje kaip jo paties (p. 179).“
Arba vienas gražiausių išvis kada nors skaitytų meilės
jausmų ir prasmės apmąstymų suskamba pačioje romano pabaigoje, kai pagrindinis
veikėjas apmąsto savo skyrybų ir susitaikymų su žmona santykių prasmę. „Ar
meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo
būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą
trokštumėt užsikrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti
iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų
patirti savo mirties. O tai kas kita nei kentėjimas kartu, kaip jis apskritai
suprantamas. Turėdamas vien tokią, nors ir įsivaizduojamą galimybę jaučiau, kad
man vėl norisi gyventi. Sakote, pone, kad tai neįmanoma. Įmanoma, neįmanoma. Tad
kas tuomet gali būti meilės matas? Kad tą nieko nereiškiantį žodį jūs ir aš
vienodai suvoktume? Pagal ką turėtume ją jausti? Pagal kūno geismą? Kūnas prieina
savo ribą ir daug, daug anksčiau, nei ateis mirtis (p. 398-399).“
Kitas svarbus autoriaus romano aspektas yra gimtosios
žemės svarba žmogaus gyvenime. Namų tema. Per karą netekęs savosios šeimos ir
mokęsis internatinėje mokykloje pagrindinis veikėjas kaip niekas kitas suvokia
būti arti savosios žemės svarbą. Tai apskritai panašu į mūsų lietuvių XX
amžiaus rašytojų novelistų filosofiją, sakyčiau, Romualdą Granauską, Juozą
Aputį ir Bronių Radzevičių, kuriems šis lenkų rašytojas labai artimas savo
pasaulėjauta. „Juk net tokią saulę kiekvienas privalo turėti savo, savo
saulėtekius, saulėlydžius. Tiek metų buvau užsienyje, bet kad ir kur būčiau
gyvenęs, kai norėdavau surasti rytus, vakarus, turėdavau pagal čionykščius
rytus, vakarus ieškoto. Ir visada tai buvo visų saulėtekių, saulėlydžių matas. Visur
buvo tas vienintelis matas (p. 287)“. Iš esmės gamtinė ir kaimiškoji žmogaus
pajauta artima ir Czesław Miłosz romano Isos slėnio pajautai. Kad modernėjantis
miestietiškas pasaulis su telefonais, internetais ir pramoginiu pasibūvimu
savaitgaliais gamtoje iš žmogaus išplėšia kažkokią esminį būties potyrį ir
tapatymo dėmenį jaučiama visame romane iš dabarties pasakojimo perspektyvos. Anksčiau
nemėgdavau tokios literatūros, tačiau dabar pastebiu, kad galiu visiškai
puikiai priimti ir sutikti su tuo, kad pakitusi ir patogumais užgriozdinta
tikrovė iš tikrųjų vargina, nes nuolat tenka rūpintis gerbūviu, eikvoti
energiją, būti „atjungtam“ nuo romios būties gamtoje, kurios iš tikrųjų, tenka
pripažinti, vis labiau pasiilgstu ir tokia literatūra tą primena.
Kaip apibendrinti šią iš esmės sunkiai apibendrinamą
knygą? Tai literatūrinė išminties meditacija per XX amžiaus laikmečio pajautas,
kuri empatiškai, supratingai ir skaidriai leidžia apmąstyti karo sudrebintų
žmonių gyvenimą, bandymą išgyventi, kurti ant griuvėsių nestabilų pasaulį,
perprasti save ir mokytis mylėti, žaisti šį gyvenimą. Traktatas apie pupelių
gliaudymą išties išmintingas pasakojimas, nestokojantis nostalgijos,
subtilaus humoro ir graudulio. Tenka pripažinti, kad anuomet Akiratis man
labiau patiko, šioji knyga menkai kuo skiriasi, lyg skaityčiau Akiračio
tęsinį, pratęsčiau tą literatūrinį nuotykį.
Jokiu būdu nepraeikite pro šią giliamintę knygą ir,
nors tenka pripažinti, kad knygos viršelio dizainas pasibaisėtinas, nereikėtų galvoti,
kad tai knyga apie pupelių gliaudymą ar kokia atgyvena. Veikiau tai filosofinis
žmogaus gyvenimo apmąstymas, susitelkiant į svarbiausias gyvenimo detales,
smulkias pupeles, iš kurių ir susideda žmogaus atmintis. Negaliu neužbaigti tuo,
ką moka Myśliwskis
geriausiai, susifokusuoti į charakteringus nuotykius. „Negalite, pone,
įsivaizduoti, kokia tai buvo kiaulė. Nuo mažumės vadinome ją Zuze. Ir nuo
mažumės ji buvo kaip ne kiaulė. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad kiaulės yra
inteligentiškiausi padarai. Dar žindo veislinę kiaulę, o jau skyrėsi nuo visų
paršelių. Kam nors atėjus į tvartą, ji iškart pašokdavo ir pakėlusi šnipelį
atsistodavo priešais, kad paimtu ant rankų. Geriausiai ji jautėsi tarp žmonių. Atnešdavo
ją kartais į namus, kad truputį pabūtų su mumis. Sugebėdavo skirti, kur tėvas,
kur motina, senelis, senelė, dėdė Janas, jis dar buvo gyvas, kai ji buvo
paršelis, kur Jagoda, Leonka, o kur aš. Mane visada šnipeliu baksnodavo į koją.
Niekada manęs su niekuo nesupainiodavo. Nesunku buvo pastebėti, kad mane
labiausiai myli. Visur vaikščiojo su manimi (p. 277-278).“
Vėliau peraugusi ir per stebuklą nepaskersta kiaulė
patyrė senatvės etapą, bet per karą kareiviai ją pasityčioję sušaudo
pasislėpusio berniuko akivaizdoje. Turime ir tokį meilės kiaulišką išniekinimą.
Pasakykite, kaip nemylėti Myśliwskio prozos? Neįmanoma.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą