Spektaklis "Dviese sūpuoklėse", režisierius Ulanbek Baialiev, Vilniaus Mažasis teatras

 Sveiki,

 

Prieš karantino epochą pastatyti spektakliai vis dar labai populiarūs! Nustebino, kad susirinko visa salė, bilietai buvo jau kadaise išpirkti Mažajame Vilniaus teatre, kur spalio pabaigoje buvo rodomas režisieriaus Ulanbek Baialiev pagal dramaturgo William Gibson pjesę „Dviese sūpuoklėse“ sukurtas spektaklis. Spektaklio premjera vyko 2017 metais ir, kaip matau iš internetinių duomenų, jis iki šiol gan populiarus ir mėgstamas žiūrovų.

 

Tiesą sakant, man patinka Vilniaus Mažasis teatras. Šviesaus atminimo Rimas Tuminas nuveikė išties įspūdingų darbų, tačiau padovanoti tokį teatrą Vilniui (o ir kartu visai Lietuvai) yra neįkainojama dovana. Teatras, kuris jau 3 dešimtmečius gyvuoja ir užaugino ne vieną kartą yra tikrai reikšmingas, apie tai mąsčiau gerdamas „Fanta“ per ilgąją pertrauką ir apžiūrinėdamas VMT aktorių įspūdingas fotografijas, kurios, bent jau man, sukėtė nepaprastą pasididžiavimą mūsų teatru ir laimę, jog ir aš čia šiandien stoviu ir galiu visu tuo mėgautis.

 

Grįžtant prie spektaklio „Dviese sūpuoklėse“, kuris, kaip girdėjau prie rūbinės, daugeliui patiko itin gerą įspūdį, noriu pratęsti savo įspūdžius. Tai klasikinio stiliaus pastatymo spektaklis, kuriame nėra jokių apčiuopiamų šiuolaikinių teatro triukų, viskas pagal tuminišką koncepciją, nors spektaklį statė Baialievas. Klasikinėje istorijoje veikia tik aktorių duetas, t. y. aktorė Indrė Patkauskaitė, kuri atlieka Gitelos vaidmenį, ir aktorius Mantas Vaitiekūnas, kuris vaidina Džerį. Spektaklio medžiaga iš XX amžiaus ir ji gana komiška, gali kiek priminti buitines „Vedęs ir turi vaikų“ arba „Mano mieloji Liuse“ kultinių amerikietiškų serialų viražus, kurie, kaip ir šis spektaklis, paremti lyčių atstovų nesusikalbėjimais ir vaidmenimis.

Gitela svajoja būti garsi balerina, tačiau akivaizdu, kad ji naivi ir nesubrendusi vidutinybė. Džeris po santuokinės krizės bando išbristi iš skurdo ir susirasti darbą, tačiau nėra iki galo išsiskyręs, bet užmezga familiarius santykius su Gitela. Bėga laikas ir susigyvenusi pora bando kurti santykius, tačiau praeities šešėliai, ypač Džerio žmona, vis sugriauna tariamą naujosios poros idilę.

 

Salė padalytą į dvi dalis. Vienoje pusėje – baltas ir šviesus moteriškas kambarys, o kitoje – pilkas ir tamsus Džerio namų kampas. Iš tikrųjų viskas šiame spektaklyje paremta vyriškų ir moteriškų įvaizdžių klišėmis iš XX amžiaus. Džerio filosofija ir problemos itin „vyriškos“, o Gitelos itin „moteriškos“, aišku, dabar nebeatitiktų šio laikmečio standartų, tačiau spektaklio klišiškumas šiandien veikia savaip – primena, kokiuose socialinių lyčių vaidmenų spąstuose tebėra kai kurie žmonės. Komedija derinama su liūdnais lyčių stereotipų problemomis. Liūdniausias atrodo Džeris, kuris turi užkalti pinigus ir išlaikyti namus ir tai tampa vienu kertiniu šio spektaklio probleminiu lauku. Aišku, daug ką atperka šmaikštūs dialogai, kurie primena situacinių komedijų pasikalbėjimus, tokius galėjai pamatyti ir seriale „Draugai“, todėl spektaklis popsiškesnio teatro žiūrovui, kuris nekelia spektakliui originalesnių lūkesčių kartelis, manau, tikrai turėtų patikti.

 

Dvi valandas spektaklį turi atlaikyti aktoriai Patkauskaitė ir Vaitiekūnas ir jie su šiais vaidmenimis yra jau susigyvenę, pasitiki vienas kitu, smagu į juos žiūrėti. Man spektaklis patiko, nors jis nėra joks šedevras, tačiau režisieriui, manau, pavyko atstovauti Vilniaus Mažojo teatro klasikinį komedijos variantą – neperspaustai, bet arti karikatūros perteikti vyrų ir moterų santykių tragišką žaismingumą. Man iš esmės tai kartu spektaklis ir apie žmogaus egoizmą, galiausiai istorijoje kiekvienas iš veikėjų grįžta į tuos ritminius spazminius ritualus, kokie buvo spektaklio pradžioje ir ruošiasi naujiems meilės ir gyvenimo iššūkiams, atrodo, taip nieko ir neišmokę, nepadarę išvadų, nes juos veikia socialiniai, kultūriniai ir lyčių nustatyti mechaniniai vaidmenys, iš kurių mes kiekvienas, kol priklausome sociumui, negalime galutinai išsisukti, pasikeisti, todėl belieka tik kartoti, bristi į tą pačią upę ir tikėtis geresnio varianto. Nors spektaklis komiškas, jo tikrasis turinys ir prasmė gana liūdni, nes suponuoja apie mūsų sizifiškas pastangas kurti ant vienų sūpynių duetinį laimės viziją, bet dažnai tiesiog esame pernelyg įkalinti kitų aplinkybių ir savojo ego, kad mums pavyktų įsisūpuoti dviese tolygiai.

 

Jūsų Maištinga Siela