2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Spektaklis "Jūs užstojate man vandenyną", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos pilies teatras




Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau žmogaus, kuris pabuvęs bent viename jam patikusiame spektaklyje teigtų, jog nemėgsta teatro kaip meno rūšies. Turime daugybę įsitikinimų apie lietuvišką teatrą ir visada juos verta sugriauti. Šiandien sugrioviau įsitikinimą, kad Klaipėdos pilies teatras negali prilygti, pavyzdžiui, kokiam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Gali.

 

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje įvyko režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytos pjesės pagal garsios dramaturgės Keren Klimovsky kūrinį „Jūs užstojate man vandenyną“. Tiesa, režisierius ir šio teatro įkūrėjas yra jau dirbęs su šios dramaturgės medžiaga, todėl jam žinomas jos ilgesio ir komedijos santykis.

 

Pusantros valandos trukmės spektaklyje iš tikrųjų veikia trys sceninės poros, kurios bando išspręsti iš pirmo žvilgsnio gana lėkštus ir buitinius konfliktus, pagrįstus lyčių stereotipais santykiuose. Vyresnio amžiaus pora parke prie statulos aiškinasi savo santykius, tiksliau – žmonai poniai Dream nusibodo nuolat „tupinėti“ apie savimi negalinčio pasirūpinti profesoriaus vyro. Pastarasis su žmona žaidžia sunkiai apibrėžiamą santykių terapinį žaidimą ir žmona jį pamažu aprengia moterimi, panašia į save. Kitame scenos krašte matome Izoldos ir Tristano, dviejų jaunuolių, santykių parodiją. Infantilus ir egocentriškas Tristanas ir naivios meilės bei pripažinimo trokštanti Izolda vienas kitam išpažįsta svaiguly amžiną meilę, gėrisi vienas kito tobulumu ir bando atmesti, paslėpti išankstinius lūkesčius. Galiausiai žiūrovui tampa akivaizdu, jog jie nevykusi pora. Galiausiai trečioji pora – parko moters statulos Monos (kuri, pasirodo, jokia statula) ir vaistininkas Čarlis. Moteris iškart taiso potencialius vyro netobulumus ir verčia jo išsižadėti vaistininko profesijos, o naktimis vaizduoti esant jį jūreiviu, kuris pasirodo tik kaip graži svajonė...

 

Žodžiu, trinarė kompozicija užpildoma minimalioje žalioje parko pievelėje. Trys poros pramaišiui vis pasirodo su kokia nors nesutarimo ar tariama susitaikymo scena, erzina ir erzinasi dažnai dėl niekų, tačiau žvelgiant giliau – juk šioji komedija ne tik apie lyčių viršenybes ir nesusikalbėjimą, bet ir apie nūdienos visuomenės egocentrizmą. Pjesė, pasirodo, parašyta jaunos dramaturgės 2011 m., bet ji tendencinga ir universali, nes dabar niekas nebenori santuokoje ir apskritai santykiuose ilgalaikės atsakomybės, o vietoj nuosavų vaikų vežimėliuose vežiojasi savo išpustytus veislinius šunis, nes jais tiesiog pasirūpinti yra lengviau. Iš Tristano ir Izoldos pokalbių matome kartos baimę neatitikti lūkesčių ar pernelyg aiškiai nubrėžtų standartų, juokingų, bet iš esmės asmenybę ir gyvenimo patyrimus bei malonumą griaunančių iliuzijų, todėl individams sunku priimti kito asmens paklydimus, idilės neatitikimus. Tristano egocentiška asmenybė įkūnija apskritai riteriškumo sunykimą, sakyčiau, šis Tristanas, kurį gerai suvaidino Jonas Baranauskas, yra antipodas Viduramžių riteriui Tristanui. O moteris-skulptūra, laukianti tolumoje ateinančios progos būti laimingai, iš esmės paverčia ją iliuzijų ir aklumo verge, nes tikslas belieka vienas – naiviai laukti, kol ištiks geriausia, atmetant bet kokius kitus gyvenimo pastangomis ir manipuliacija nepatobulinamus variantus. Iš esmės juk tai Narcizo programa: veikėjai žiūri į savo nepasiekiamą vandenyną, kuris yra už įvairiausių įsitikinimų, kliūčių, svajonių ir miršta žiūrėdami į svajonę, kurios negali tiesiog patirti ir įprasminti.

 

Iš vienos pusės juk tai daug pasako apie mūsų tikslus ir siekius, troškimą gultis ant operacinio stalo ir pumpuoti chemikalus, pjaustyti savo kūną, apgauti senėjimo procesus lyg iš tikrųjų apgautume savo likimą. Neapgausime, o jei ir bandysime, taip ir leisimės kaip Izolda nužudomi Tristano vien tam, kad tariama svajonė būtų bent iš dalies įgyvendinta. Kitaip sakant, dar kartą save apgausime net mirties akto akivaizdoje. Aišku, kur kas žemiškesnė buvo vyresniųjų veikėjų, profesoriaus ir jo žmonos, pora, kurių santykiai paremti toksišku vienas kitam priekaištavimu, kurie vienas be kito negali, bet ir negali vienas kito nekankinti, nes yra priklausomi vienas nuo kito suerzinimo, todėl jie atsisako nežaisti, nusimesti kaukes ir išdidumą; jie irgi laukia, tačiau ir jiems lemta nesulaukti nieko...  Vyksme vyksta gana Čechovo pjesėms būdinga programa: likimai skyla, ardosi, vėl grubiai bandoma klijuoti lūkesčių pasotinimą gyvenimą nedarant nieko esmingo – absoliutus, sakyčiau, naivusis rusiškas romantizmas, jog ne pastangos ir kompromisai kuria gyvenimo laimę, o likimas turi atsiųsti savaime, o jei neatsiuntė, ką gi, vadinasi, verta numirti bent jau svajojant.

 

Man, nors spektaklis buvo labai komiškas ir vietomis tikrai pavykęs ir juokingas, (tiesą sakant, juo labai mėgavausi), visgi tai apie žmogaus vergovę lūkesčiams ir iliuzijoms, nes tas, kas galbūt užstoja tą vandenyną yra kur kas reikšmingesnis už patį vandenyną, tačiau veikėjai renkasi idilę, kuri galiausiai juos ir paskandina.

 

Neseniai sostinėje teko matyti Valstybiniame Vilniaus teatre „Dviese sūpuoklėse“, kur labai panašiu braižu pasakojama dviejų žmonių santykių nesuderinamumai, o priežastinės potekstės, žinokite, menkai kuo skiriasi nuo „Jūs užstojate man vandenyną“. Tik Klaipėdos pilies teatro spektaklis man patiko labiau, nes šmaikštesnis ir įvairiapusiškesnis.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

P. S. Pridedu trumpą ir oficialų spektaklio aprašymą.

 

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS

Keren Klimovsky

„JŪS UŽSTOJATE MAN VANDENYNĄ“

Komedija – farsas su ilgesiu gilios amžinos meilės ir nepasitikėjimu ta meile tuomet, kai ji ateina

 

Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda

Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė

Kompozitorius Edvinas Vasiljevas

Pastatymų dalies vedėjas Vytas Aleknavičius

 

Vaidina Vilija Gruodytė, Viktorija Miliauskaitė, Auksė  Naujokienė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Ramūnas Šeputis

 

Nors Keren Klimovsky pjesę „Jūs užstojate man vandenyną“ parašė  dar 2011 m., tai bus jos pirmasis pastatymas teatro scenoje.

„Nenuostabu, kad būdama 23-jų norėjau ir parašiau pjesę apie meilę, nors ir tokia aštria, groteskiška forma. Perskaičiusi ją dabar, po 15-os metų, supratau, kad pjesė visai ne apie meilę, bet priešingai – apie meilės neįmanomumą. Apie meilės baimę, apie smulkmenas, racionalų jos atsisakymą, apie savanaudišką meilę, kuri negali pakęsti laiko išbandymo, ir mirtį dėl meilės stokos.

Visi pjesės veikėjai trokšta meilės, bet nesugeba mylėti. Tikriausiai todėl, kad jie apsėsti meilės fantazijų, kurios neatsižvelgia į kitą, gyvą žmogų su savo problemomis, baimėmis, trūkumais.

Dabar matau, kad tai tekstas apie mūsų kartą, kuriai suteikta visiška laisvė. Bet tai nepadarė mus  laimingesniais, ir mes vis dar nesuprantame kaip pasinaudoti šia laisve. Tarsi trinamės vienas į kitą savo skausmu ir dar labiau skaudiname vienas kitą (nepriklausomai nuo to, ar sukūrėme šeimas

ar gyvename vienišių gyvenimus).

Pjesėje yra kažko ir apie vyresniąją kartą. Visada nerimavau dėl meilės tarp vyresnio amžiaus žmonių temos, jų santykių. Galbūt todėl, kad artėjant pabaigai viskas dar labiau paaštrėja, kai mirtis priartėja ir pradeda reikalauti savo teisių į tave. O gal todėl, kad šita patirtis yra nuo manęs toli: tarsi mėginu tai ant savęs primatuoti, ir dėl šito nuotolio kažkas gimsta.

Tačiau vyresnioji karta šioje pjesėje matuojama mūsų kartos akimis. Juk labai norėjome įrodyti, kad mes geresni už savo tėvus, kad mums pavyks tai, kas jiems nepasisekė. Bet ar pavyko? Kitaip nei jiems –  taip, bet, galbūt, tai nėra „geriau“, o paprasčiausiai „kitaip „blogai“? Pasirodo, mes, žmonės, dar nesugalvojome, kaip su ja sugyventi, su šita meile. Gavosi liūdna pjesė. Bet, tikiuosi, ne beviltiška. Todėl man buvo svarbu pabrėžti situacijų komiškumą – kad būtų galima pasijuokti. Nes kol galime juoktis iš savęs, tol turime viltį...“. (K. Klimovsky)

 

Pjesės autorė Keren Klimovsky gimė Maskvoje, o šiuo metu gyvena Švedijoje.

Klaipėdos pilies teatre režisierius Alvydas Vizgirda yra pastatęs K. Klimovsky pjeses „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (2017 m.) ir „Našlė, neužauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.).

 

Premjera – 2024 m. lapkričio 20 d.

Spektaklio trukmė ~ 1 val. 30 min. (be pertraukos)


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą