2010 m. gruodis 6 d., pirmadienis

Knyga: Jurgis Kunčinas "Tūla"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakalbėti apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, kuris iki šiol laikomas pačiu geriausiu jo darbu. Na, nereikia tikriausiai sakyti, kad Jurgis Kunčinas yra atsikūrusios Lietuvos rašytojas, atėjęs su Ivanauskaitės ir Gavelio antplūdžiu. Iš esmės su Gaveliu abu labai, sakyčiau, kone fanatiškai ir savotiškai mylėjo Vilnių. Šis miestas persisunkęs abiejų rašytojų kūryboje, jo neišvengia ir romanas „Tūla“.

„Tūla“ – tai neįmanomos meilės regimybė, pasakojama pagrindinio herojaus akimis. Tikriausiai menkai lietuvių literatūroje nagrinėjama meilės tema girtuoklio, prasigėrusio, valkatos, bomžo akimis. Tūla esti paprasta, vidutinio sluoksnio mergina, kurios šeimos nariai labai nepalankiai vertina santykius su prasigėrusiu valkata, kuris be galo be krašto įsimyli Tulą ir regi tarsi deivę ją iki grabo lentos.

Romanas rašytas 1991 metais, prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Iš esmės jame atsispindi degradavęs miesto žmogus. Jeigu Granausko tekstuose mes aptikdavo degradavusią kaimo liaudį, tai čia mes turime Vilniau bohemą. Teisingai, bohemą, gyvenimo filosofą, kuriam nebėra vietos šiame pasaulyje, žmogus pradeda egzistuoti tik sau, kadangi jo meilės siekiai dėl socialinių dalykų yra neįmanomi. Kartais toks blaškymas leidžia tikrai pateisinti degradavusį žmogų, kurį nusmukdė sovietinė valdžia. Nemąstantis, neaktyvus ir gyvenimu nusivylęs žmogus turi jausmus. Iš visų jėgų pagrindinis herojus stengiasi išsaugoti tą bohemiškos meilės antplūdį, išsaugoti savo aistringos, beprotiškus meilės likučius, užkonservuodamas juos alkoholyje, toje būsenoje, kuri mus nuneša į onirinę, sapno erdvę.

Tekstas labai jausmingas, labai poetiškas ir gražus. Siužetas menkai išvystytas, kadangi Kunčinas telkėsi ties atstumto ir nebereikalingo žmogaus jausena, kryžminti jį su nepasiekiama svajone – mylėti Tūlą. „Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltame ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi į ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kakės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus.“ (p. 10-11). Matome, kad leksika atitinka poetišką Kunčino rašymo manierą. Net žodžių inversija tai liudija. Romanas tarsi vienas nesibaigiantis nelaimingos meilės eilėraštis. Tai iš tikrųjų labai jautrus, sultingas ir kartu destruktyvus tekstas. Manau, šį romaną puikiai išjaustų asketiškos personos, gyvenimu ir meile nusivylę žmonės, gyvenimo prasmės ieškantys jautruoliai. Tai puiki dozė norintiems nusiristi į dugną ir savaime išgyventi nihilizmu dvelkiančias Jurgio Kunčino poetiškas mintis.

Ir visgi manau, kad tai labai stiprus ir įtaigus romanas. Pasakotojas panardina į absoliučiai jaudinantį Vilniaus gyvenimą. Personažas susitapatina su skaitytoju, Vilniaus peizažai labai įdomūs, iš jų matome, kad autoriui Vilnius nepaprastai brangus miestas, bet kartu jame yra labai daug askezės, daug skausmo ir liūdesio. Dėl to liūdesio, Vilnius tampa dar gražesnis. Jeigu Gavelis Vilnių ir peikė, ir dievino, tai Kunčinas Vilnių vaizduoja kaip neatsiejamą savasties dalį, kur realizuojasi pagrindinio herojaus gyvenimas. Vilnius kuriamas asociatyviai, žygiuojant konkrečiomis gatvėmis, aptariant užrašus ant sienų, prisimenant nugyventą laiką ir santykius su Tūla. Jurgis Kunčinas sukuria Vilniaus skaudžią aplinką, kadangi ji atliepia pasakotojo t.y. pagrindinio personažo neįmanomos meilės jauseną. Vilnius plius herojus lygu „žmogmiestis“. Sunku įsivaizduoti, kaip šį kūrinį turėtų skaityti ne vilnietis, kuris nepažįsta Užupio, kuris neįsivaizduoja tų kalvų, alyvų skardžio, Bekešo kalno ir kitų subtilybių. Įdomu ir kaip šiuos aspektus supranta lenkai, rusai ir švedai, į kurių kalbas ir buvo išverstas romanas „Tūla“.

Laikmačio peizažai, sielos peizažai, Vilniaus peizažai ir t.t. Tačiau nekinta tik nelaimingos, skaudžios meilės peizažai, jie gludinami ir narpliojami, pertapomi kaskart vis kitaip literatūroje. Manau, kad Kunčinas nutapė labai gražiai, labai stipriai, labai vaizdžiai. Verta paskaityti, kai kurios vietos išties net įkvepia gyvenimui, avantiūrai. Gyvenimo melancholija, savęs suvokimas irstančios imperijos, kuri tėra tik fonas, rankose – „Tūla“ nuneša mus į pačią žmogaus branduolį, atsako į pagrindinį alkoholizmo klausimą, kuris ir dabar tebėra labai aktualus visoje šalyje. Sakau, knyga yra brandi, subtili, aktuali, poetiška ir sukurta ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie iš literatūros galbūt nesitikėjo, kad galima šitaip išgyventi lietuviškąją pilkąją savastį. Knyga nėra labai konkreti, jame yra iracionalumo, magiško realizmo, kuris kyla iš neištransliuotos meilės galios, žmogaus vertybių susprogdinimu, kada likimas iš žmogaus atima ir tolimą viltį būti reikalingu, būti žmogumi. Knygoje pamatysite, kai likimas atima ir viltį, žmogus gyvendamas be širdies, susikuria sau dirbtinę viltį ir ją pavadina tikrąją. Ir galutinai sunaikintas žmogus geba kurti sau netikrą pasaulį, nes tik „netikrovė“, iliuzija jam padeda išlikti gyvam.

„Paspyriau negyvą varną. Ne, valkata privalo gyventi kitaip negu jie, valkatiškai... Nėra laiko krimstis, graužtis, susiėmus galvą sėdėti. Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, kur gyvensi, kur nakvosi...“ (p. 73)

Jūsų Maištinga Siela

10 komentarų:

  1. Ponas Snusmumrikas2010 m. gruodis 6 d. 20:04

    "Romanas rašytas 1991 metais, prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę." - faktinė klaida. Jei rašytas 1991, tai tikrai ne prieš atkuriant nepriklausomybę.
    "Knyga nėra labai konkreti, jame yra iracionalumo, magiško realizmo," - jame? Joje tikriausiai.

    Šią knygą nagrinėjom per šiuolaikinės lietuvių literatūros paskaitą. Ir pagrindinį personažą aiškinom kiek kitaip. Nesupyk, bet man atrodo, kad šįkart praplaukei paviršiumi. Kunčinas norėjo pavaizduoti ne girtuoklio gyvenimą, o gyvenimą to žmogaus, kuris taip nusivylęs (pasibaisėjęs?) sistema, kad pasirinko savotišką maištavimo būdą - nemaištauti. Valkata tapo tikrai ne dėl nelaimingos meilės. Tūlą jis sutiko jau tada, kai neturėjo namų. Toks bohemiškas gyvenimas buvo sąmoningai pasirinktas. Štai kame esmė. Kunčinas "Tūloje" nagrinėja tą svarbų klausimą daugumai lietuvių rašytojų, rašiusių apie sovietmetį: k a i p išlikto žmogumi t o k i o m i s sąlygomis. Štai kas svarbiausia.
    Žinoma, meilė čia ne mažiau svarbi.
    Man asmeniškai tai buvo be galo graži ir gili knyga. Be galo.
    Beje, šiaip aš ne vilnietė, tačiau knygoje piešiamas Vilnius man atrodė savas. Nors ir nežinau, kur tas Bekešo kalnas, o Užupy klaidžiojau ne tiek ir daug, Kunčinas geba taip nupiešti vaizdus, perteikti atmosferą, kad, rodos, vaikštai senosiom Užupio gatvėm. Kito Vilniaus čia mažai, viskas sukasi apie Užupį.

    Puiki knyga.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėkui už išsamų komentarą. Manau, turėjai suprasti, kad mano knygos vertinimas yra ne paskaitos medžiaga, bet mano subjektyvus žvilgsnis, mano asmeninis santykis, tai, kas man pasirodė svarbiausia ir išskirtiniausia. Nepretenduoju į vieną tiesą, nes manau, kad tokios ir nėra. Dėl 1991 metų, tai turėjau galvoje, kad romanas rašytas jau ir tais metais ir dar neturint Nepriklausomybės t.y. tuo laisvės atgavimo momentu.

    Man irgi ši knyga paliko įspūdį.

    AtsakytiPanaikinti
  3. tokios nesamones dar neskaiciau

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kodel musu kaime tiek valkatu kurios pis prota kad nemokam rasyt.... blet eikit save issreiksti kur kitur nes netas skirtas ne tam.. kiek slamsto per jus reik skaityt blet atrodo patis nezino kas ka blogai raso ATREIPK DEMESI I MANO RASTA ASMENISKAI DEL TAVES ISTAISYK SITA... Visvien neturi ka veikt

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet tai juokas per ašaras - pyksta dėl savo tamsumo ant kitų - tipinis runkelis, nesvarbu, kad "nepatinka - neskaityk" taisyklė galioja - kodėl ja nepasinaudota? Tai kam nardai po tokias šiukšles, skaitai ir dar spjaudaisi? Logikos nerasta pas tamsta. Juk niekas botagu per strėnas nedaužo. Ak, tiesa, tikriausiai čia kaip ir mes "pseudo intelektualai", neturi kur išsireikšti ir rašinėji ne tik "Delfyje" aukso luitų vertų komentarų, o tiksliau skreplėji pasiutligės bakterijomis. Get Real, baby!

      Panaikinti
  5. Deja, skaičiau vos ne per prievartą, tiesiog reikėjo perskaityti. Visai neįdomus tasai sumauto sovietmečio nupiepusio valkatos gyvenimas, moters krūtų garbinimas ir bet kur su bet kuo mylėjimasis. Sakyčiau, kad tai knyga ne apie fatališką meilę, o apie fatališką girtuokliavimą. Vienintelis vertas dėmesio dalykas - pasakojimo stilius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, turbūt reiktų išmokti žvelgti giliau ir kreipti dėmesį ne tik į tokias detales.

      Panaikinti
    2. taip. nebūkit surambėję kvailiai,ai, ką čia, pasaulis taip sutvarkytas

      Panaikinti