Knyga: Albert Camus "Svetimas"

Sveiki visi,

Bene vienas žinomiausių Albert Camus romanų – „Svetimas“ pakliuvo visai neatsitiktinai į mano skaitomų knygų lauką. Tikriausiai daugelis iš jūsų su šiuo kūriniu kaip ir su legendiniu „Maru“, „Kryčiu“, „Sizifo mitu“ susidūrėte mokykliniais laikais. Albet Camus – prancūzų rašytojas, rašęs absurdo tema ir užsitikrinęs aukso medalį egzistencialistinės literatūros olimpe. Kaip ir Kafka, Camus yra labai mėgstamas jaunimo rašytojų. Pastebėjau, kad ir parkuose jaunimas dažnai skaito šiuos autorius. Geri autoriai, gera literatūra, nieko nepridursi.

„Svetimas“ yra nedidelės apimties dviejų dalių romaniukas, nagrinėjantis absurdišką žmogaus gyvenimėlį. Labai patiko abejingas stilius, kuris reiškiasi labai paprastai – „man vis vien“. Jeigu Kafka savo „Metamorfozėse“ ir kituose kūriniuose siurrealistiškai bandė žvelgti į absurdą, tai Albertas Kamiu visiškai racionaliai ir realistiškai tai nagrinėja „Svetime“. Gal nepasakosiu viso siužeto, tačiau, kas vyksta „Svetime“, manau, anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų su tuo susiduria. Žmogus išstumiamas iš visuomenės ribų, viskas, kas vyksta yra klaikus absurdas, beprasmybė. Žmonių santykių krizę įžvelgęs Camus, sukurpia trapų ir abejingą pasaulį, kuriame žmogus ima egzistuoti tik sau, o kai jis egzistuoja tik sau, jis nebeturi prasmės gyventi.

„Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“ (p. 7 ). Štai taip prasideda romanas. Smogta abejingai, jokių kognityvinių impulsų – pasaulis buvo vakar, pasaulis yra ir šiandien. Niekas nepakito, tik mama mirė tarp kitko. Vėliau pamatysime, kad šitą terpę kuria ne tik pagrindinis herojus, bet ir aplinkiniai veikėjai, kurie įvelti į grandį, kurie nesupranta, ką išgyvena ir jaučia pagrindinis herojus. Romanas įveda į grynai sutrūkinėjusius ne tik žmonių, bet ir šeimos (mažosios socialinės grandies) santykius. Sūnus, paliko mamą prieglaudoje. Jis nežino, kiek jai metų, nes niekada tuo ir nesidomėjo. Praradimo ir laiko negalėjimas atsukti atgal visada slypi už abejingumo. Manau, kad herojus tiesiog intensyviai bėga nuo skausmo, bėga nuo neteisybės, bėga nuo kasdienybės, o kad jam neskaudėtų, jis ima ir apsišarvuoja pačiu baisiausiu rūbu – abejingumu.

„Man viskas vis tiek“ leitmotyvas nuolatos atsikartoja tiesiogiai ir potekstėje. Jis apčiuopiamas visose situacijose, pvz.: herojus yra susižavėjęs jauna moterimi Mari, tačiau nežino ar ją myli. Ši klausia, ar jis ją vestų, o šis atsako, jei tik nori – vesiu. Tarsi gyvenimas nebeturėtų jokios sistemos. Herojaus mąstymas (jeigu toks iš vis egzistuoja) yra, sakyčiau, zombiškas, tarsi švarus lapas. Tai susiję su mamos netektimi ir absurdiško pasaulio suvokimu. Pasakojimo stilius, trumpi sakiniai, dažniausiai be jokių apibendrinimų, be didaktikos, be smerkimo, sakyčiau, be nieko, leidžia pajusti herojaus beviltišką padėtį, būvį, šaltį, svetimumą. Nors pasakoja pagrindinis herojus, tačiau jokių ryškesnių emocijų už abejingumą nėra. Nebent geismas, kūniškas geismas, kada herojus aprašo savo suartėjimą su Mari. Tačiau ir tai tėra tik fiziologinis suartėjimas, o dvasioje išlieka ta pati beviltiška stagnacija.

Kam ta stagnacija? Abejingumas? Motinos netektis yra tik vyšnia ant torto. Viskas jau vyksta seniai, kasdienybės absurdas, rutina, ne gyvenimas, o funkcionavimas žmogų padaro robotu, tačiau žmogus emocingas, nes to nesuvokia. Pagrindinis herojus tai suvokia, suvokia, jog gyvenimo procesas yra beviltiškai absurdiškas, kadangi neturi su kitais ryšio, visi yra susvetimėję, artumas ne(be)egzistuoja, nes jis yra trapus ir prarandamas, laikinas. Visiškas vertybių sistemos degradavimas, nieko negali turėti, įsigyti, nes viskas yra prarandama. Viskas vyksta ne tavo naudai, žmonėms rūpi tik tiek, kiek gali būti jiems naudingas. Su šiuo suvokimu herojus sprogsta iš skausmo, kad tą skausmą užslopintų, jis pasineria į totalią abejingumo liūną. Niekas iki šiol taip atvirai, taip išraiškingai ir genialiai nėra literatūroje pavaizdavęs absurdiškumo kaip absurdo teorijos tėvas Albert Camus.

Rekomenduoju maištininkams, „asmenybėms“, keistuoliams, gyvenimo prasmės ieškotojams, geros literatūros mėgėjams.

Jūsų Maištinga Siela