Katė
Mano katei stiklinę akį įdėjo
Kitą dieną pati išsikrapštė prarijo ir nebegalėjo tuštintis
Suprask nereikia man jokių dirbtinių implantų
Ir žmonių nebereikia
Jei šitaip su manimi elgiasi
Busiu pati sau šeimininkė
Kad ir luošė
Kad ir sena
Kad ir pikta
Kad ir burnojanti
Bet pati sau luošė
Į teisę būti stipri
Silpnumo nirvanoj
Pasivaikščiojimas
Pirštais perbėgau stalą –
Liko taukuoti pėdsakai,
Išmindžiotos dulkės,
Prilipusios prie pirštų pagalvėlių
Tarsi prie žirgo kanopų.
Perbėgsiu pasaulį.
Kas liks iš žemės,
Kai kojos suris dulkėtus kelius?
Kas liks iš manęs,
Kai visą save sunešiosiu?
Sutrinsiu metus tarsi į dildę nagų
Ir žemai kris dulkės
Mano būties atminimų,
Kris ir sklaidysis po Visatą
Tarsi pigios skrajutės.
Laiškai
Palikau tavo laiškus gatvėje
Per naktį lijo ir smarkiai šalo
Jie paliko po ledu
Po tyliu kilimu
Kurį pakelti reikia didelių pastangų
Adresai dabar tarsi pro stiklą
Vaidenasi mėlynu pablukusiu rašalu
Ir jų įskaityti nebegaliu
Ir nežinau kas tu esi
Niekad tavo veido nemačiau kaštono blizgėjime
Tarsi velykiniam marguty
Pateptam aliejais kad blizgėtų
Neskaitysiu tavo laiškų
Tegu guli po ledu tarsi miegančios žuvys
Kai pamiršiu pyktį ir skriaudas
Aš pakelsiu kilimą
Ir rasiu tavo žodžius
Be atgalinio adreso
Iš stiklinio karsto
Ašaros
Pasigrakštinau dinozauro dantimi
Ir verkiu
Ledynmečio šaltumo ašarom
Į tavo skęstančią valtį
Kurioje nieko nebeliko
Sukūrimas
Aš tavo veidą, Dieve,
Po lelijos žiedlapį skabydamas išbarsčiau
Ir nebepamenu, kaip tu atrodai.
Sukursiu tave, kaip sukūrei mane
Kaip vaikas moko savo seną tėvą
Iš naujo žengti žingsnį,
Kartoti paprastus žodžius.
Aš tavo veidą į vėjuotą skverną
Rūko siūlais prisiuvau debesims
Ir išlydėjau į neatsimainomą tikėjimą,
Į tiesos ir melo tuoktuves.
Aplink visą pasaulį
Be trupinėlio ieškoti kelio
Kur nyko tavo veidas, Dieve?
Aš pradėjau kurt tave iš naujo,
Pamiršdamas, kad mane sukūrei pirmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą