Sveiki visi,
Artėja Kalėdos ir kitos šventės. Šiandien kaip tyčia buvau Vilniau arkikatedros aikštėje ir stebėjau eglutės įžiebimą. Oficialus įžiebimas – septintą valandą. Pasvajok! Viskas prasidėjo pusę aštuonių. O kiek žmogus gali laiko trypčioti vienoje vietoje minus aštuonių laipsnių šaltyje? Nedaug. Kojas pašalau kaip pelikanas, žinoma, jeigu jiems apskritai šąla kojos.
Eglės įžiebimas ir vėl buvo atidėtas, nes prasidėjo koncertas. Jaučiau, kad mano kojos ilgai neišvers, apsimuturiavau kaip musulmonas šaliku ir sukandęs dantis kenčiau. Buvo graudu žiūrėti į mergaites šokėjas, jos visos šalo po plonų kostiumėlių. Suledėjusios grožybės, kitaip sakant. Galiausiai įjungė ir tą eglutę ir fejerverkais gražiai pašaudė. Nu buvo gražu, nesigailiu ėjęs. Bent vienais metais pamačiau įžiebimą savo akimis.
Tikriausiai mano prigimtis yra viskuo skųstis. Juokauju, bet buvau tikrai pasibaisėjęs žmonių kultūra. Aplink eglę būriavosi vadinamosios „malalėtkos“, kurios savo spigiais balseliais gali sugadinti bet kam klausą. Klykė, keikėsi ir visaip kitaip „reiškėsi“. Negana to, kažkokie vyrai, prisigėrę, tvoskiantys kaip šeškai iš toli, gėrė „šampę“ ir kirkino „malalėtkas“, nors viešoje vietoje gerti negalima. O čia aikštėje, kai aplinkui tūkstančiai! Šiaip buvo smagu pasigrūsti tarp žmonių, išmėginti savo pakantumo lygį. Ir žinot, niekas manęs beveik nepiktino. Tik šaltis, per kurį negalėjau pažiūrėti viso koncerto. Viskas buvo gana gražu. Labai patiko eglė, nors maniau, kad nieko iš jos nebus.
Grįžęs namo paskaičiau apie renginį straipsnį ir liaudies kurstomus komentarus. Naujas straipsnis, naujos šventės, bet komentarai nesikeičia jau dešimt metų. Vilnius vėl „apvarytas“, kaip lenkų miestu, kauniečiai dievina savo miestą, todėl būtinai tenka apvemti Vilnių, apvemti žydus, apvemti lenkus, apvemti vilniečius ir žodžiu apvemti ir apdėti mėšlu vienas kitą iki nebegalėjimo. Žmonės nepakenčia subjektyvumo, nepakenčia, kad kitiems gražu, kad sekasi, o aš nepakenčiu, kad kiti to nepakenčia.
Iš tikrųjų buvo graži šventė, žmonės stengėsi. Gal eglė ir ne milijonais puošta, bet vis tiek labai graži, pro ją važiuoja traukinukas, buvo gražiai papuošti medžiai – smulkiomis lemputėmis – girliandomis. Vaikai, juokas, jaunimas, dainuojančios „malalėtkos“. Nu tikra šventinė dvasia. Kaip ir kiekvienais metais. Nereikia pykti, kad kitam tai gražu ir kišti žydų, Kauno, lenkų ir kitų su švente visiškai nesusijusių komentarų. Niekam tokia nuomonė ir spjaudalai neįdomūs.
Aplinkui vyko mugė, gaila, kad pradžioje pagailėjau „pitako“ ir nenusipirkau karšto vyno, gal jis būtų atitirpdęs mano kojų pirštų galiukus. Pamaniau, kad gyvenimas yra gražus. Gražus su komentarais ar be jų, su spjaudalais ar be jų, su paauglių klykavimais, su šalčiais, su koncertu, su bėgančia nosimi. Gražūs yra metų laikai. Mes nuostabūs, nes mes turime ir varvančią nosį ,ir dar tais pačiais metais galime gaivintis ledais nuo kaitrios saulės. Ir kas paneigs, kad Lietuva ne stebuklų šalis?
Jūsų subjektyvi Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą