Filmas: "Įsivaizduojamos meilės"

Sveiki visi,

Europietiško subtilaus kino mėgėjams siūlau pažiūrėti itin subrandintą perliuką – „Įsivaizduojamos meilės“ (Les amours imaginaires). Tai prancūzų režisieriaus Xavier Dolan pirmasis darbas ir sakyčiau labai vykęs darbas. Jis sukuria istoriją apie poligaminius santykius, kurie peržengia tradicinį suvokimą apie meilę. Čia svarbiausia tampa aistra. Režisierius kuria labai subjektyviai, labai fiktyviai ir jautriai sureikšmindamas detales. Detalės užima nemažą dalį filmo, tačiau jos estetiškos, simbolinės ir kartu kasdieniškos. Tokiu būdu režisierius nukreipia mūsų žvilgsnį į kasdienybę, bet kartu ją susiuva su giliais žmogaus dvasiniais potyriais. Toks potyris, kurį patiria filmo veikėjai, yra maniakiškas, pražūtingas, kankinantis...

Du pagrindiniai veikėjai – Francua ir Mari įsimylį jauną garbanių, dėl kurio pradeda konkuruoti. Tai pasakojimas ne apie homoseksualius – biseksualius santykius, bet apie liguistą aistros potraukį, kuris labai lengvai prijaukinamas, tačiau labai sunkiai nusikratomas. Filmas parodo, kad žmogaus gyvenimas be aistros, be meilės troškimo yra niekas. Žmogui visada reikia kažkokio objekto, kad ir nepasiekiamo, kad ir kurstomo kančios, bet reikia, nes kitaip žmogus susinaikina monotonijoje. Veikėjai jauni, infantilūs, drastiški, linkę tenkinti savo aistras, kuriuos režisierius fiksuoja ne brutaliai, bet labai jautriai ir subtiliai. Vaikiški, nekalti žaidimai, kurie palengvina gyvenimą. Labai originaliai suvaidintos pavydo scenos, jos natūralios, išplaukiančios iš neišrealizuotos aistros. Iš esmės filmas rodo poligaminius santykius, lygčių nepripažįstančią meilę, tačiau kartu ir paneigia, jog tokie santykiai žmones veda į laimę ir harmoniją.

Bene nuostabiausias dalykas filme – muzikos takelis. Kažkuo panašu į „Nužudyti Bilą“, itališka „Bang – bang“ dainos versija, rafinuotai dera su herojų seksualumu. Filme beveik nuolatos rūkoma, flirtuojama, tiesiog bejėgiškai bandoma atrasti žmonių tarpusavio artumą, bet ji kažkodėl neįmanoma, kadangi kiekvieno individo siekiai yra vis kitokie, jie tarpusavyje prasilenkia. Pretenzijos vienas į kitą lieka neįgyvendintos, todėl filmas kuria melancholišką, ilgesingą dvasią. Įdomu pažiūrėti ir visa tai įvertinti pačiam. Rekomenduoju.

Jūsų Maištinga Siela