Knyga: Patricia Duncker "Haliucinuojantis Foucault"

Sveiki visi,

Beveik prieš dešimt metų t.y. 2002 metais, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido anglų rašytojos Patricia Duncker romaną „Haliucinuojantis Foucault“. Iki tol ši rašytoja buvo Lietuvoje beveik niekam nežinoma. Kodėl atkraipiau į rašytoją dėmesį? Dėl to, kad kalbėdamas, negaliu nesistebėti rašytojos talentu. Visa knyga parašyta tokiu stiliumi, kad atrodo, jog ją rašė talentingas, viską išjautęs ir supratęs homoseksualas, bet pasirodo moteris gali perteikti autentišką žvilgsnį šia tematika. „Moralės namų laužymas, lytinis iškrypimas ir beprotybė, - svarbiausios iškilaus prancūzų filosofo Michelio Foucault darbų temos, - įkvėpė Duncker parašyti aistringą istoriją apie amour fou ir neįprastus akademinio elito santykius.“ Štai taip ant knygos viršelio pristatomo knyga.

Autorė kūrė romaną, grožinį kūrinį, tačiau fiktyviai pabrėžė, jog toje istorijoje esti garsūs tikri personažai. Ir tie personažai, savaime suprantama, homoseksualai. Tai yra subjektyvus autorės mėginimas sugretinti dvi prancūzų personas ir iš jų padaryti saulėgrąžų aliejų. Ir jai, velniai rautų, tai pavyko! Autorė remiasi dviejų personų Michel Foucault (kuris parašė „Seksualumo istoriją“) ir Paul Michel autobiografiniais faktais ir sužaidžia su jų asmenybėmis pokerį. Tas pokeris drastiškas, tvirtas, įdomus, intriguojantis, kartais gniaužiantis kvapą. Pagrindinės temos šios knygos – beprotybės ir meilės analizė. Nemažai kalbama apie žmogaus prigimtį, bet perskaičius šį romaną paaiškėja, kad teisingos prigimties nėra. Yra tik individuali prigimtis ir ji iš esmės jau yra teisinga, kadangi ji jau egzistuoja.

Iš pradžių galvojau, kad romanas yra destruktyvus, tokio vertinimo atsisakiau. Kai kas porino, jog knyga šokiruojanti, gal ką ir šokiruos, tačiau man ji buvo lengvas, tyras, skaidrus ir gilus oro gurkšnis. Duncker rašo keldama įtampos kartelę vis aukščiau ir aukščiau. Viskas iš pradžių gali atrodyti banalu, kažkoks ironiškas meilės romanas – nieko panašaus. Čia, šalia meilių, rutuliojasi beprotybės gija, kuri, pasak romano, ir gimė iš meilės. Nėra aiškus vieno iš pagrindinių Paul Michelio, garsaus rašytojo, meilės pozicija. Kartais atrodo, jog jis iš tikrųjų beprotis, bet beprotis tik todėl, kad jis įsimyli pačia meilės idėją, bet kartu jisai myli vaikinus pačia grubiausia seksualine energija. Tik romano pabaigoje, Duncker sužaisdama itin jautrų psichologinį žaidimą, skaitytojams išaiškina jo homoseksualizmo priežastį. Jis iš tikrųjų kadaise mylėjo vienuolikmetį berniuką, kuris nebuvo berniukas, tačiau jam pasąmonėje užsifiksavo berniuko prototipas, kuris persekiojo jį likusį gyvenimą ir tikriausiai nuvarė iki mirties.

Labai įdomus žvilgsnis apskritai į skaitytoją ir rašytoją, į tą erdvę. Kas gi yra tas rašytojas, kuris neturi savo skaitytojų? Arba kas yra tas rašytojas, kuris turi tuntą skaitytojų, bet juos visus prarado, mano, kad yra praradęs? Neapsakomai aštriai, tačiau subtiliai autorė smūgiuojama romano pabaigoje, kada atidengiamos visos kortos. Atidengiamos ne tokios detektyvinės, bet sakyčiau, psichologinės kortos, kodėl ir kas įvyko su herojų gyvenimas ir ko iki tol skaitytojas galbūt nežinojo, nepastebėjo arba net negalėjo pastebėti. Žinot, net susigraudinau gale, supratęs, kad buvo verta skaityti, verta palyginti, išlaukti momento, kada sukonpaktuoji į visumą kūrinį ir iš jo išgauni pasitenkinimą, katarsį.

Romanas daugiasluoksnis, psichologizuotas, taiklus. Jame be intymumo, meilės, skaitytojų ir rašytojų santykių yra analizuojama dviejų vyrų meilė. Ir kokia ta subtili meilė, kada jiedu nėra kalbėjęsi vienas su kitu. Duncker jų meilę sugretina per jų literatūrą. Iš tikrųjų šie du vyrai rašė romanus, knygas, esė ir kitus veikalus vienas kitam. Visuomenė buvo jų skaitytojai, bet svarbiausias skaitytojas buvo oponentas t.y. tas vyras, kuriam buvo rašomas visas romanas. Kaip atsaką kitas rašytojas parašydavo knygą kitam ir nedelsiant jį išleisdavo. Tik labai subtili akis gali pastebėti, jog visi parašyti „vieši laiškai“ buvo iš begalinės meilės, aistros, tylėjimo, skausmo, konkuravimo, dusinančio dialogo... Pagalvojau, kokia keista ta meilė, tas žavesys, kada tu myli, gerbi per atstumą ir tave gerbia ir myli per atstumą, nors šie žmonės galbūt sutverti būti kartu. Galbūt. Nepretenduoju savo postringavimais į vienintelę tiesą.

Iš anglų kalbos tekstą vertė Violeta Tauragienė. Sunku įvertinti darbą, kai pats angliško teksto prieš nosį neturi, tačiau vertimas pasirodė neprastas, stengtasi perteikti stilių, kuris kartais panašėjo į Albert‘o Camus „Svetimą“. Iš esmės pajutau tai, ką rašė knygos anotacija – aistrą, meilę, beprotybę. „Tu grąžini mano vaikystės skoni, petit. Aš renkuosi vienatvę ir jos pačias giliausias dimensijas, man tai neišvengiama ir būtina. Aš pasmerkiau save atsiskyrimui ir vienišystei. Tai buvo vienintelis įmanomas man būdas dirbti, tai buvo mano saviginos būdas. Buvau įpratęs rašyti visiškoje tyloje. Buvau įpratęs leisti laiką klausydamasis vienas.“ (p. 182)

Na, ir šiaip romanas yra tikrai stiprus dėl savo daugiasluoksnių klodų, tačiau labiausiai dėl to, kad jis yra labai smarkiai diskutuotinas. Manau, labai daug žmonių nesutiktų su tokiu gyvenimu, jo interpretacijomis, nes jie yra savyje nusibrėžę ribas, savo vertybėmis apsistatę save tarsi bunkeriais. Žinot, ši knyga laužia tuos bunkerius, ir žmogus gali piktintis, gali nesutikti, gali pasmerkti, tačiau abejingas neliks. Jam patiks ši knyga arba ne. Jis ją supras arba supykęs, kad nesupranta – pasmerks. Viskas priklauso nuo tolerancijos, liberalumo ir mokėjimo ne smerkti, bet pateisinti kitą žmogų, jo prigimtį ir gyvenimo būdą. Reikia būti šiek tiek bepročiui, kad tai padarytum, bet kai perskaitęs knygą pamatai, jog beprotybė ir meilė beveik eina išvien, padarai kitokias išvadas savo gyvenimui. Ar teisinga yra pasmerkti beprotybę ir garbinti meilę. Kiek daug dalykų mes šiame gyvenime dar nesuprantame.

Jūsų Maištinga Siela