Apsakymas: "Virsmas" (6 dalis)

- Tu buvai teisus, jos mes mažiausiai turėjome. Ką dabar darysim?

- Po galais, Monika, ar dabar laikas filosofuoti! Ką tu darai?! Neliesk jo!

- Yra raštelis.

- Kas parašyta?

- „Mirtis“.

- Kas, blet?

- Pats pažiūrėk. Čia tikriausiai koks nors pokštas. Gal jis žaislinis?

- Tu ką? Manai, kad aš ginklo nematęs? Jis tikras! Žiūrėk!

- Nebūk kvailys, kam tu jį palietei? Dabar liko antspaudai... O kas, jeigu kas nors juo žudė?

- Nebūk durna, niekas tokių ginklų nemėto laiptinėje.

- O gal kaip tik juo taip ir nori atsikratyti, iš kur tu žinai? Ir tas raštelis. Kodėl jis parašytas?

- Manau, kad jis užtaisytas.

- Moki pažiūrėti? Tik atsargiai tu per girtas... Duok man.

- Nu tik tai neliesk! Reik čia bobom lįsti prie vyriškų žaisliukų!

- Gal reiktų paskambinti policijai? Man visa tai nepatinka... Gal kas nors nori mus net nužudyti!

- Pavyzdžiui kas?

- Nu ką aš žinau... Padėk tą ginklą!

- Čia revolveris. Sunkus mėšlas.

- Tikriausiai net neregistruotas, nelegalus. Nepatinka man tokie nešvarūs dalykai.

- Panašų turėjo mūsų šefas. Juo merginom į smilkinius įremdavo ir liepdavo tylėti, kai apžiūrėdavo jų importuotas putytes...

- Nebūk, Andriau, toks žiaurus. Duok man pažiūrėti... Ohooo... Koks sunkus. Kaip švinas.

- O ką tu galvojai, kad šiaip sau iš plastmasės? Dėžėj daugiau nieko nėra... Tik tas raštelis – „Mirtis“. Čia tikrai ne pokštas.

- O kas, jeigu tai Jis?

- Kas Jis? Apie ką tu?

- Nu apie Dievą gi. Gal tai jis?

- Blet, Monika, tu visai girta, ar ką?

- Bet aš nieko nemačiau. O ir laiptinėje nieko nebuvo nubėgant... Kažkokie mistiniai dalykai.

- Tai galėjo būti kaimynai. Bet kas, tik ne Dievas.

- Kaip Kalėdinė dovana. Dar vienas galvos skausmas.

- Duokš jį man, Mon.

- Ką tu darai?

- Išmetu jį į šiukšlių dėžę! Išeidamas išnešiu su visomis šiukšlėmis. Mes jo nematėme. Ar supratai?

- Nedaryk šito!

- Ką tu su juo darysi?

- Nuvešiu ir užkasiu į mišką. Šiukšles labai greitai galima išaiškinti. Girta galva, ar mąstai, ką darai?

- Užkniso man šita nesąmonė. Noriu dar viskio!

- Prisėskim. Pala, patrauksiu tas nuolaužas ir kirvį. Nu, Andriau į sveikatą!

- Ir tu būk sveika! Jetau, apsinešiau kažkaip...

- Sumėtė ir mane. Viskas ima po truputi lietis cha, cha, cha...

- Va, tokia tu man patinki, tokia linksma!

- O tu myli savo vaikus?

- Kodėl klausi?

- Nes neįsivaizduoju, kad galėtum būti tėvas, nes pats esi kaip vaikas... Cha...

- Cha, cha, cha... Myliu, o ką?

- Nieko. Tiesiog sunku patikėti... Dabar pas juos grįši ir pas juos numirsi. Jiems bus šokas.

- Toks tas gyvenimas.

- Noriu, kad nevažiuotum. Noriu, kad paskutines dienas praleistum čia, su manimi. Arba nusiperkam bilietą ir skrendam į Egiptą! Ne, į Japoniją... Kur tik panorėsi!

- Monika, nepradėk... Žinai, kad nieko nebus.

- O galėtų...

- Liaukis. Negaliu aš šito klausytis. Išgerkim dar! Patrauk tą ginklą nuo stalo.

- O ką? Jis tau trukdo sprogti?! Cha, cha, cha...

- Tu visai nusigėrei! Cha...

- Nemažiau nei tu.

- Monika, patrauk tą vamzdį. Duok jį man, jis gi užtaisytas.

- Bet, Andriau, aš pati žinau, kad užtaisytas. Pati tuo pasirūpinau!

- Ta prasme? Tai jis tavo?

- Ilgai laikiau jį toje dėžėje...cha, cha, cha... Po pasimylėjimo norėjau tave nudėti.

- ???

- Nekenčiu tavęs! Nekenčiu už viską, ką esi man padaręs! Per tave tapau tokia nelaiminga. Tik per tave, mulki! Bet Dievas tave galiausiai pats nubaudė. Liga yra geriausia, ką davė Dievas! Bet tu negrįši pas ją! Negrįši pas savo vaikelius, nes aš to neleisiu!

- Monika...

- Nedrįsk manęs atsiprašyti ir maldauti!

- Cha, cha, cha... Pati parašei tą raštelį? „Mirtis“?

- Tau juokinga? Tu nežinai, kaip aš rimtai tau tai sakau.

- Oi, kaip išsigandau...

- O turėtum, bet esi girtas kaip...

- Tai ko manęs su peiliu nepapjovei? Kam reikėjo šito revolverio, blet! Visada buvai juokinga.

- Nutilk, liurbi! Nieko tu nesupranti! Aš TAVE MYYYYLĖJAU!

- Nereikėjo man čia ateiti... Eisiu jau namo. Dėkui už viskį...

- Tik prisėsk subinę!!!

- Tu jį užtaisei, atsargiai...

- Aš puikiai žinau, ką padariau. Viso šito mokiausi, nesu tokia debilė, kokią mane visada laikei. Manau, ne viena mergina man tik padėkos, jog tave nudėsiu. Sugriovei ne tik mano gyvenimą, bet ir tų merginų, kurias pardavei...

- Tai nieko nereiškia, tai nesusiję su mumis.

- Ak, nieko nereiškia?! Tau tai nieko nereiškia?!! Jau vien už tau reikia ištaškyti smegenis! Jeigu tu negali būti mano, tuo labiau nebūsi niekieno. Ypač savo žmonos!

- Monika...

- Užsičiaupk! Neįvertinai tai, ką turėjai...

- Tai nieko nekeičia. Tu tik paklausyk...

- Užsičiaupk, girtuokli! Dabar turiu tiek drąsos, kad galiu padaryti bet ką. Žaidei su manimi! O aš debilė, vos sau galo nepasidariau... Ir dėl ko? Dėl šio lavono? Nesiartink!

- Monika, išgerkim už mus, nebepyk.

- Nesiartink!!!

- Ką tu darai? Tu to nenori...

- Už viską!!!... O Dieve!!! Andriau? Andriau?!

- ...

- Mėšlas! Velnias! Ką aš padariau... Andriau?!

- ...

- Pabusk, Andriau! Blet, iš kur tas kraujas? O siaube, nereikėjo man tiek gerti. Monika, kvėpuok, galvok, ką daryti... Andriau! Šūdas... O šventas šūde... Andriau!

- ...

- Pabusk! Mėšlas, iš kur tiek kraujo?.. Andriau, Andriuk... Nepalik manęs, žinai, aš nenorėjau. Andriau? Ar girdi mane? O Viešpatie. Negi jis negyvas.... Nebekvėpuoja. O ne... Andriau! Nepyk! Andriau, dovanok... O Viešpatie. Ką tu, durna boba, padarei? Viešpatie... Kur tas viskis?! Man reikia viskio. Tai netikra. Monika, tai netikra, netikėk tuo... O taip, viskis padės man viską pamiršti. Andriau? Nori viskio? O Viešpatie, tavęs gi nėra. Nėra! Nėra!!! Taip, viskis. Dar... Žinai, aš visai to nenorėjau. O Dieve, kaip tu greitai vėsti. Širdis nebeplaka. Andriau, man jau seniai nebeplaka, labai seniai. Kai tu išėjai iš šių namų, man šie namai tapo nebe mano. Tu buvai mano namai, Andriuk. Jėzau, Andriau, kodėl tu taip? Kodėl aš nepajėgiau tavęs susigrąžinti? Juk aš galėjau pasikeisti. Aš būčiau padariusi viską, Andriau...

- ...

- Šis gyvenimas beprasmis be tavęs. Žinai, man nepalengvėjo. Nė per nago juodymą nepalengvėjo. Man taip tuščia... Šūdas, viskas jau baigėsi. Esu tokia girta, kad galiu bet ką. Pasitrauk, Andriau. Nu, negriūk. Kodėl atsigulei ant grindų? Siaube, iš kur čia tas kraujas... Viešpatie, tai netikra. Tai tikrai netikra. Aš rytoj pabusiu, man skaudės galvą ir aš... Andriau?

- ...

- Viešpatie, tu tikrai nebegyvas. Aš kraustausi iš proto! Kur ginklas? Kur tas sušiktas ginklas?! Kur jis!? Štai... Andriau, aš ateinu pas tave. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen!

- ...

- ...

- Tu visada buvai juokinga.

- Andriau? Tu gyvas?!

- Pasižiūrėk! Tavo dėka dar sėkmingai gyvas!

- O Dieve...

- Niekada nemačiau savęs iš šono. Atrodau neblogai, ar ne?

- Negi mes negyvi?

- Regis, tavo kviesta mirtis atėjo.

- Bet kodėl mes čia? Mes neturim kūno?

- Pasižiūrėk į save. Tavo rankose tebėra ginklas. Tikriausiai tebešiltas ir kūnas.

- Dieve, kokia aš kruvina. Dieve, koks mano veidas... Bet kodėl aš vis dar čia? Ar tu mane matai?

- Matau kaip visada, bet tai nebėra tavo kūnas.

- O Viešpatie, negi aš miriau su šypsena?

- Šovei sau į burną. Tikriausiai greitai mus atras ir...

- Palaidos? O kaip mes? Kur Rojus? Kur Pragaras?

- Paklausei to, kuris tiki šiomis nesąmonėmis. Žinai, po mirties nebesijaučiu girtas.

- Mes čia sapnuojame. Mes užmigome nusigėrę ir viską sapnuojame, ar ne?

- Panašu, kad ne. Aš nieko negaliu paimti...

- Andriau, mes – vaiduokliai.

- Tavo dėka, Monika!

- To negali būti. Aš netikiu vaiduokliais.

- Pažiūrėk į mane! Tai aš! O tas, kuris guli irgi esu aš! Pasižiūrėk į save ir į tą, kuri guli. Mes negyvi! Po galais, mes negyvi!!! Kur tu bėgi?

- Prie veidrodžio...

- Ateik čia... Monika?

- O Viešpatie, Andriau, aš nematau savo atvaizdo! Aš tapau kažkuo kita!

- Šūdas... Ką tu padarei, Mon! Ką tu padarei su mumis abiem?

- Aš nežinau... Aš nežinau... Nežinau, kas su mumis darosi. Kuo mes virtome?

(Laukite tęsinio)

Jūsų Maištinga Siela