Ką mes žinome apie Lotynų Amerikos grožinę literatūrą? Tikriausiai prieš akis iškyla kolumbiečio G.G. Marquez romanai, argentiniečio J. Cortazar knygos, čilietės I. Allande su „Dvasių namais“, meksikiečio J. Rulfo „Pedras Paramas“, tačiau iki mūsų knygų lentynų, o tuo labiau į skaitytojo rankas labai retai patenka šių egzotiškų šalių grožinės literatūros kūriniai. Unikalią progą mums padovanojo leidykla „Alma littera“, kuri išleido garsaus Čilės rašytojo Roberto Bolaño romaną „Čilės noktiurnas“ su gražiu ir skoningu viršeliu. Lietuva nelabai susidomėjo šiuo nauju Lotynų Amerikos stebuklu laikomu romanu, jis liko beveik nepastebėtas skaitytojų, o be reikalo.
„Čilės noktiurnas“, manau, yra tas romanas, kuris gali užimti neblogą poziciją „rimtos literatūros“ gretose. Tai pasakojimas apie sergančio kunigo kliedesius lovoje, tačiau tie kliedesiai nėra jau tokie paprasti. Per tuos kliedesius nupasakojamas vieno žmogaus gyvenimas ir pusę amžiaus Čilės istorija, kuri telpa į vos 150 puslapių romaną (pastarojo trumpumas yra tiktai pliusas). Autorius intensyviai ieško žmogaus ir jo šalies ryšio, žmogaus gyvenimo ir šalies egzistavimo paralelės. Juk dažniausiai, kai kenčia šalies žmonės, kenčia ir pati šalis, taip yra dėl to, jog tik mes, žmonės sąmoningai sukuriame savo įsivaizduojamos šalies likimą ir būvį. Kliedinčio kunigo prisiminimai sukuria įdomų knygos siužetą, kuris kartais atrodo siurrealistinis, išvarpytas kliedinčiojo „baltųjų dėmių“.
Pakvėpuoti Santjago miesto orų, pasigrožėti šio miesto kvartalais, pajusti gaivą, plūstančią nuo Andų kalnų! Štai ko pirma norėjos, perskaičius romaną. Be abejo „Čilės noktiurnas“ yra patriotinis kūrinys, tačiau jame esti visos civilizacijos. Autorius nevengia taip pat ir kritikuoti savo šalies, tautos vadindamas ją „silpnadvasiais tėvynainiais“. Išties kūrinys yra tarsi spalvotų vitražų koliažas, kartais net įkyriai kartojosi Čilės nusipelniusių žmonių pavardės, kurios lietuviams beveik nieko nesako, tačiau autorius neapsiriboja vien savo šalies kultūra, jis apjungia visą pasaulį. Neslepiamos simpatijos Italijai, Prancūzijai, Vengrijai ir kitoms senojo žemyno tautoms, kartais kliedesingai, bet genialiai nugrimztant į, rodos, visiškai bereikšmius istorinius pasakojimus. Tenka pripažinti, kad šie „nugrimzdimai“ įdomūs, turi novatoriškos istorinės interpretacinės vertės.
„Čilės noktiurnas“ neaplenkia ir Lietuvos, šiame egzotiškame romane atsidūrėme visai neatsitiktinai, o kaip Europos šalis, kuri nuo seno buvo svarbi senojo žemyno prekybos grandis: „Labai senais laikais lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo tarsi tiltas, arba upė, arba net upelis, per kurią buvo nutiesta daugybė juodų tiltų.“ ( p. 77) Akivaizdi tautų sintezė, kurios branduolyje atsidūrė melancholiškoji Čilė, jos tyras, iki skausmo mėlynas dangus ir didžiulis mėnulis.
Galbūt kai kas Lotynų Ameriką linkęs matyti kaip vientisą kultūrinį monolitą, tačiau čiliečio knygoje ryškiai parodomi Lotynų Amerikos šalių skirtumai. Tai ką padarytų venesualietis, to niekada nedarytų čilietis ar argentinietis. Nors beveik visas žemynas kalba viena kalba, tačiau kiekviena tauta turi savo charakterį, galbūt net žemesniuose socialiniuose sluoksniuose nemėgstama svetimšalių: „Tada donas Salvadoras susivokė rankose vis dar tebelaikąs gvatamaliečiui atneštą maistą: truputį arbatos, truputį cukraus, kriaukšlelę duonos ir pusę kilogramo ožkos sūrio, kurio nemėgsta joks čilietis ir kurį jis nugvelbė iš mūsų pasiuntinybės virtuvės...“ (p. 43)
Roberto Bolaño gyveno klajoklio gyvenimą, pažinojo daug tautų, po jas keliavo, todėl „Čilės noktiurnas“ yra tarsi gerai subrandintas čilietiškas vynas. Pasakojime esama ir subtilaus grotesko, ironijos, kurie pasireiškia savo taiklumu, nėra vulgarūs, neforsuoja. Tikriausiai dėka vertėjo Prano Bieliausko pats tekstas retkarčiais pasidaro labai „noktiurniškai“ eufoniškas, norisi jį skaityti tarsi eilėraštį. Vertėjas netingi išnašose paaiškinti ir vieną kitą tekste minimą pavardę, todėl susierzinimo dėl žinių stokos lieka šiek tiek mažiau.
Žinot, skaitant apie kunigą, kuris blaškosi tarp literatūros ir savo kunigavimo, nejučia prisiminiau ir mūsų tautos šviesuolius: Maironį, Vincą Mikolaitį – Putiną, Vaižgantą, Motiejų Valančių ir t.t. Iš kur tas noras turėti daugiau nei savo celę, maldaknygę ar rožinį? Iš kur tas noras veržtis į pasaulietinį gyvenimą ir kurti? „Čilės noktiurne“ retkarčiais įžvelgdavau tapatumą su V. Mykolaičio – Putino „Altorių šešėliu“. Aišku, čilietiškame variante vietoj vyro ir moters aistrų slopinimo esama homoerotinių užuominų: „Farevelas: neraudonuokit, visi mes, čiliečiai, sodomitai. Aš: visi žmonės sodomitai, širdies gilumoje visi sodomitai, ne tik mūsų vargšai tėvynainiai, ir viena iš mūsų priedermių – sutramdyti tą sodomitą, nugalėti jį, parklupdyti ant kelių.“ (p. 63) Visgi kunigas išlieka kunigu, gyvena pagal savo religijos doktrinas, bet visoje knygoje jaučiama, jog tai tėra tik prieglobstis. Tikrasis kunigo noras, jo aistra yra ne kas kita, o būtent literatūra. Kaip niekad daug šioje knygoje rasite minčių apie literatūrą ir jos kritiką. Pamatysite, kaip žmogus myli literatūrą, kaip jai yra pasiryžęs nuolankiai tarnauti, nors pats Dievas šio talento kunigui ir pastokojo.
Blaškymasis tarp dvasinio ir pasaulietinio gyvenimų, kunigas Sebastianas Urutija Lakrua mus nuveda į Europą, kur jis keliauja po įvairias bažnyčias ir stebi, kaip naikinami miesto balandžiai, kurių išmatos griauna bažnyčios pastatus. Iš tikrųjų tai yra puiki aliuzija į tai, kad žmogus jau mėgina išsaugoti savo tvarinius, užuot puoselėjęs balandžius t. y. Dievo sutvertus padarėlius. Kunigas lyg ir ima abejoti tai, kas teisinga, atsiduria dualistinio ir pasaulietinio gyvenimų sankirtoje.
Tikriausiai neįmanoma kalbėti apie Čilę neaplenkiant politikos. Pastaroji žydi visu gražumu. Pats kunigas ryžtąsi mokytojauti ir dėstyti marksistines idėjas grupuotei, vis dar abejodamas ar tai daro teisingai: „O aš manau, kad vienas iš Krikščionių – demokratų partijos įkūrėjų galėtų bent Bibliją paskaityti, ar ne?“ (p 115) Štai tokiu taikliu ironijos būdu Bolaño kalba apie politinę veidmainystę. Perversmai, maištai, manifestai ir kiti visuomeniniai pasipriešinimai pagrindinio herojaus gyvenime lieka kažkur toli, tačiau vidinis išgyvenimas dėl tautos visada lieka skaudžiu kertiniu šio romano akmeniu. „O gal tai buvo istorija. Ką gali vienas prieš istoriją?“ (p. 148) Ir visgi, ką gali vienas žmogus prieš istoriją, kai ji nepavaldi jam? Kliedinčio kunigo prisiminimų akyse griūva ir vėl keliasi tautos, kuriama ir griaunama, keičiasi veidai, politinės jėgos, žmonių kartos ir vargšas žmogus nieko negali padaryti. Ta beviltiška bejėgiškumo jausena, kad pasaulyje esi tik dulkelė chaotiškame vėjyje, subjektyviai atsiskleidžia kūrinyje, tik reikia ją norėti pajausti, pajausti, kas slypi už teksto.
Taigi prieš jus „Čilės noktiurnas“ – tai čilietiškai išdainuotas pasakojimas, egzotiškai suplakta literatūros dozė skaitytojų gurmanams ir ne tik. Kokia doze jūs ją išgersite, priklauso tiktai nuo jūsų pačių. Šiuolaikiškai per prozos prizmę išdainuota vienos šalies istorija, apjungiant viso pasaulio civilizacijos raidą ir vieno žmogaus gyvenimą, leidžia mėgautis subtiliu pasakojimo stiliumi. Ši knyga jūsų asmeninės knygų kartotekos ne tik, kad nesugadins, bet ir praplės jos galimybes bei horizontus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą