Žvilgsnis į fatališkuosius rašytojus

(Jurgis Kunčinas)

(Jurga Ivanauskaitė)

(Ričardas Gavelis)

(Gintaras Beresnevičius)

Sveiki visi,

Jau kuris laikas galvojau kažką pakeverzoti apie fatališkuosius lietuvių rašytojus. Taip jau susiklostė, kad rašytojų likimai tiesiog atšvaitais atsikartoja mūsų literatūros horizonte. Šįkart mane domina ta fatališkoji rašytojų karta, kuri susiformavo atsikūrus Lietuvos Nepriklausomybei. Šiai bundančiai rašytojų kartai priskirčiau Ričardą Gavelį, Jurgą Ivanauskaitę, Jurgį Kunčiną, Gintarą Beresnevičių. Visi šie rašytojai, be kurių tikriausiai jau nebeįsivaizduojami šiuolaikinės literatūros pamatai, buvo fatališki savo gyvenimo ir kūrybos įkaitai.

Esama ir ankstesnių pirmtakų, tokių kaip pagarsėjęs hipis Rimas Burokas, kuris praktiškai buvo sunaikintas kalėjimuose, fatališkasis Julius Janonis, savo noru palindęs po traukiniu, kadangi nenorėjo būti savo draugams, busimiems bolševikams našta dėl mirtinos ligos. Prie pirmtakų priskirčiau ir maištingąją Salomėją Nėrį, kuri savo likimą baigė tikrai dar jauna ir gan mistiškomis aplinkybėmis. Galiausiai ir poetas Paulius Širvys, buvo palytėtas fatališkosios likimo rankos.

Neatsitiktinai išskyriau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, kai į knygynus pažiro visai nauja, maištinga, fatališka, destruktyvi lietuvių literatūra. 1993 metais pasirodo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“, kuris iki šiol laikomas mažyčiu lietuvių literatūros šedevru. Toje knygoje vyrauja susinaikinimo tendencijos, destrukcija, maištas ir nežabotas gyvenimo, laisvės bei meilės alkis. Pažvelgus į Jurgio Kunčino asmeninį gyvenimą, mirė nesulaukęs nė 60 metų, nors dar galėjo gyventi mažiausiai 20 metų. Dar jaunesnis mirė Ričardas Gavelis, parašęs legendinius kūrinius „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“. Pasak Vandos Juknaitės, šis rašytojas po kiukių 20 metų bus vienas garsiausių ir žinomiausiu lietuvių literatūros veidu. Kol kas dar reikia laiko, dar reikia susiprotėti. Na, ir Jurga Ivanauskaitė, iki tol pagarsėjusi kaip ypatinga maištininkė. Jos romanas „Ragana ir lietus“ kaip ir Kunčino „Tūla“ pasirodė 1993 metais ir sukėlė literatūrinį šoką. Jau nekalbu apie Gintarą Beresnevičių ir jo postmodernius kūrinius, kurie visiškai išplaukia iš sąmonės ribų ir lieka kažkokie haliucinuojantys.

Žinot, įsitikinau, kad rašymas ir asmenybė yra neatsiejamos dalys. Ši rašytojų karta turėjo nepaprasto potencialo, tačiau jis buvo fatališkas, destruktyvus, kadangi patys rašytojai buvo savo likimo įkaitai. Jūs tik pažiūrėkit, visų šių rašytojų mirtys nevienareikšmiškos, kažkokios tragiškos, savigriaunančios. Manau, kad kūryba ir rašytojų gyvenimai be abejonės buvo suverti ant vieno ir to paties Moirų likimo siūlo. Literatūriškai eita savigriovos, bet labai talentingais, keliais, būta prieita iki visiško susinaikinimo. Jūs tik paskaitykite šių autorių tekstus, jie pilni parako, degantys, aistringi, maištingi, liepsnojantys žibalu, gyvastimi, bet visi jie kalba apie beprotybę, laisvę, apie menininko sunkią lemtį. Ypač „Ragana ir Lietus“ turi inertiško, sakyčiau, branduolinio susinaikinimo sprogmenį, kurį vėliau, aišku, ir ištiks realiai vieną ryškiausių lietuvių literatūros rašytojų Jurgą Ivanauskaitę.

Mėnesiniame žurnale „Metai“ profesorė Viktorija Daujotytė buvo paskelbusi nuostabų straipsnį, kuriame lygino Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės lemtį. Buvau šokiruotas, kiek šios moterys savo likimu, asmeniniu gyvenimu bei kūryba yra panašios. Panaši maištautojos lemtis nusinešė ir Tautos Lakštingalą. Kyla išvada, kad likimas nemėgsta maištininkų ir juos smarkiai už pasipriešinimą ir už pernelyg aistringą gyvenimą nubaudžia.

Šioji karta savo gyvybės bateriją buvo suformulavę dar sovietiniais laikais. Visa ta destrukcija, laisvės apribojimas, lyg ir turėtų būti su tuo susitaikyta, juk niekas tos tikrosios laisvės nebuvo paragavę. Šie rašytojai ragavo. Jie savyje turėjo nesugriaunamą pasaulį, kuris veržėsi iš jų tarsi syvai, tačiau atgavus Nepriklausomybę, jų kylantis maištas peraugo į kitokį lygį. Jie vis tiek vienokiais ar kitais būdais jautėsi nuskriausti, nelygūs, nelaisvi. Visų šių rašytojų tekstai analizuoja žmogų kaip intymų darinį, mėsinėja jo dvasinį lygį ir tokiu būdu prasilenkia su realybe. Jų visi tekstai sudvasinti, jų aistros ir stabai sudievinti, pvz.: Kunčino Tūla arba Ivanauskaitės herojės nežabota meilė kunigui. Tas fatališkas metimasis į kraštutinumus, noras paneigti pasaulį, maištauti prieš kanonus, kurie, regis, įskiepytas pačių rašytojų prigimtyje.

Ir visi šie maištininkai mirė pergalėti savo maišto. Juk tas nesusitaikymas su esama padėtimi, beprotiškas dvasios alkis ne vieną vertė sovietiniais laikais savo skausmą skandinti alkoholyje, kūryboje, spardyti beprasmius akmenis. Susitaikymas su esama padėtimi, su esama dvasios būsena šiuos rašytojus, mano galva, būtų išsaugojęs gyvybę, tačiau jie pasirinko maištininko kelią. Baisu galvoti, kad visiems maištininkams anksčiau ar vėliau baigiasi blogai. Netgi šiais liberaliais laikais.

Noriu pasakyti, kad Gavelis, Ivanauskaitė, Kunčinas bei Beresnevičius savo laiku padarė neįmanomus dalykus. Ši karta visa jau miega Antakalnio kapinėse. Vieną dieną esi tarp gyvųjų, pasirašinėji knygas, grįžęs namo atsidūsti ir pagalvoji, kad kažkas negerai. Kūryba juos visus, neįtariant savo panašumų, mano galva, nešė į priekį, galbūt net gelbėjo nuo staigios mirties. Vieną dieną esi, kitą dieną jau nebe. Vieną dieną tave skaito ir prisimena, o kitą jau nebe. „Ir visatoje nėra suvokėjo“ – tokiais Andriuškevičiaus žodžiais ir užbaigsiu šį žvilgsnį į maištininkų literatų kartą.

Jūsų Maištinga Siela