Apsakymas: "Virsmas" (5 dalis)

- Aš visą tą laiką buvau vedęs. Monika, aš jau turiu vaikų. Mano žmona gyvena Airijoje su dviem mažais vaikais ir ketinu paskutines dienas praleisti su jais.

- Ką pasakei?

- Tai, ką girdėjai. Esu vedęs. Turiu vaikų.

- ...

- Pasakyk ką nors.

- Andriau, įpilk man. Noriu išgerti.

- Gerai. Štai, imk pilną. Sklidiną. Prisėsk.

- Ir seniai vedęs?

- Šešeri metai. Vyriausiajam sūnui bus septyneri, o dukrai penkeri.

- Vožkit man šlapiu skuduru. Netikiu...

- Turėjau tau tai seniai pasakyti...

- Vadinasi, niekada į mane rimtai nežiūrėjai? Buvau tau tik paprasta meilužė? Negaliu patikėti. Na, būk sveikas! Už tavo vaikus, žmoną ir už tavo prakeiktą ligą! Būk sveikas!

- Ir tu būk sveika. Aš nebeturiu ateities, todėl grįšiu pas žmoną ir vaikus.

- Tu juos palikai, ar kaip?

- Žmona nusprendė mane palikti ir išvažiavo su vaikais į Airiją. Mes oficialiai neišsiskyrę, bet vos tik sužinojo apie mano dabartinę ligą, žinai, pagailo manęs ir leido paskutines dienas praleisti su vaikais.

- O kaip mama? Paliksi ją vieną?

- Mama taip pat viską žino. Ji nori, kad važiuočiau pas žmoną ir vaikus.

- Tipo, ir pats to nori?

- Jo. Noriu.

- Aišku...

- Kas aišku?

- Viskas aišku. O kas čia daugiau. Tiesiog pasijutau, lyg visa žemė būtų iš po kojų pavogta.

- Dramatizuoji. Esi jauna, sveika ir gali turėti vaikų. Ne nuo manęs. Aš jau savo gyvenime prisidirbau užtektinai.

- Nu jo. Kažkaip tavo žodžiai padeda atsikvošėti.

- Pagaliau. Net nesuprantu, kodėl gaištu laiką su tavimi, Mon. Turėčiau būti su žmonėmis, kuriuos myliu.

- Ir žinoma, kad aš nesu tas žmogus, ar ne?

- Nesi.

- Aišku.

- Kas aišku?

- Nu, viskas su tavimi man aišku. Esu paskutinė idiotė. Visada tokia buvau. Kaip galėjau neatpažinti vedusio vyro?

- Nesigraužk. Neverta.

- Taip manai? Bet blet, kol kas negaliu patikėti...

- Visko būna. Žinai, pradėk tikėti Dievu, sako, padeda tikėjimas depresijos metu.

- O pats?

- O ką aš? Aš Dievu jau nebetikiu. Jei būtų Dievas, neleistų tokioms nesąmonėms dėtis.

- Bijai mirties?

- Bijau, bet ką padarysi. Visi bijome mirties.

- O aš nebijau. Dabar jau nieko nebebijau ir niekas pasauly manęs nebenustebintų. Niekas.

- Niekus tauški.

- O po mirties ateisi pas mane? Aišku, jeigu įmanoma gyventi po mirties... Ar aš tau bebūsiu įdomi gyva?

- Ką čia šneki? Po mirties nieko nebeliks.

- Aš tikiu pomirtiniu gyvenimu. Tikiu, jog mirusieji gyvena tarp mūsų, sėdi ir stebi mūsų judesius, stebi kaip mes mylimės, maudomės duše, masturbuojamės, valgome... Stebi savo išsprogusiomis pavydžiomis akimis ir nori mus nudaigoti.

- Iš pavydo?

- Iš ko gi dar daugiau. Jaučiu mirusiuosius, jie visada ateina į mano butą. Jie netgi čia ir dabar, mūsų virtuvėje. Sėdi ir stebi mus.

- Nesąmonės. Tau visiškai negerai.

- Mano teta mato mirusiuosius. Pirmą kartą tai nutiko per senelio laidotuves, kai šis šaukdamas ir rėkdamas stvėrė jį apraudančius, bet niekas jo nematė. Niekas. Išskyrus mano teta.

- Tavo teta – šarlatanė.

- Ir visgi, jeigu bus tokia galimybė. Ar aplankysi mane, kai paliksi šį pasaulį?

- Aplankysiu... Dievaži, man jau rimtai kirto į galvą viskis.

- Ir man. O tu geri kokius nors vaistus?

- Negeriu. Vaistai brangūs. Eina visa farmacija su savo nuodais nachuj.

- Ir teisingai. Tegu eina! Na, būk sveikas, Andriau. Už tavo sveikatą be vaistų!

- Ir tu būk sveika, Mon!

- Girdi, skambina į duris?

- Aha. Bet niekas pas mane neturi ateiti..

- Gal tavo tėvai?

- Aš tik vieną tave kviečiau. Noriu tik su tavimi pabūti.

- Blet, Monika, atidaryk duris. Žmogus prašosi į vidų!

- Aš per daug įkaušus, svirduliuoju... Bet, kas tą kėdę čia pastatė?!

- Žiūrėk, kur eini. Dantų dar tau prireiks.

- Blet, aš girta kaip...

- ...

- Nu, kas ten atėjo?

- Nieko nėra. Kažkas, matyt, pajuokavo. O dėžė...

- Kokia dėžė?

- Kažkas paliko dėžę prie durų. Žiūrėk, kokia juoda.

- Padėk ją ant stalo. Kas čia per dėžė, blet? Yra užrašas?

- Nu, kad nėra. Paprasta juoda dėžė. Panaši į torto dėžutę, tik čia medinė ir juoda.

- Ar sunki?

- Nu ne akmenys viduje, bet svorio šiokio tokio turi.

- Dūra, nekratyk jos, gali viduje sudužti!

- Nu jo, lyg kas man neštų ką nors stiklinio. Bet kas toje dėžėje?

- Negi bomba? Blet, paprasta, sumauta juoda dėžė ir viskas.

- Ir kas ją paliko? Kodėl paliko? Gal tikrai pavojinga atidaryti?

- O taip. Vilniuje, atsitiktinėje laiptinėje, teroristas paliko bombą.,,

- Man visai nejuokinga.

- Tai ką? Kviesi dabar farus?

- Man įdomu, kas viduje.

- Išmesk tu tą dėžę. Kam iš vis jinai tau?

- O gal tai kas nors svarbaus?

- Duok man tą dėžę, aš ją atidarysiu!

- Atsargiau, tu jau visai apgirtai.

- Kaip šita velnio išpera atsidaro? Nėra jokių durelių.

- Tai gal čia tik paprasta deželė, tokių būna parduotuvėje, kai pardavėjos pasilypėja, kad pasilypėtų į viršutinę lentyną.

- Bet joje kažkas yra. Girdi kaip taršką?

- Duokš man... Aha. Ten kažkas tikrai yra.

- Man nepatinka, kad ji juoda.

- Gal tai dovana? Juk Kalėdos nebe už kalnų?

- Nebesvaik. Ji net nesupakuota. Paprasta juoda dėžė. Kam ji reikalinga?

- Bet kodėl ji juoda, Andriau?

- Manau, kad tai – ženklas. Pameni, mokykloje kaldavo mums į galvas apie simbolizmą, kad neva kiekvienas daiktas kažką reiškia. Juoda dėžė – tai mirtis. Mano mirtis.

- ???

- Nu, taip, Monika, tu teisingai supratai. Dievas atėjo, paskambino, padėjo juodą dėžę prie durų kaip ženklą ir pabėgo.

- Dievas taip niekada nesielgtų.

- Tavo nelaimei, jis visada taip elgiasi.

- Tu girtas kaip šliurė.

- Už tai ir išgerkim daaaarrrr! Na, būk sveika.

- Už tave ir tą juodą dėžę, kad ir kas joje bebūtų!

- Sumauta dėžė. Įpilk dar.

- Negerk tokiais maukais.

- Mon, man viskas dabar jau galima. Galiu gerti, kad ir benziną, man daugiau laiko prie gyvenimo niekas nepridės.

- Tau tikriausiai liūdna...

- Dėl ko liūdna?

- Dėl to, kad reikės mirti...

- Cha, cha, cha... Liūdną?! Kai sužinojau, kad taip nutiko gėriau tris paras be perstojo. Keikiau ir prakeikiau Dievą, visą pasaulį, žmones ir save.

- Ir nebeatsiprašei?

- Kieno dar blet turėjau atsirašyti?

- Nu gi Dievo, blet.

- Nė už ką. Mirsiu kaip didžiausias Dievo priešas. Jeigu mirti, tai mirti tik dėl pragaro. Į dangų jau tikrai nepakliūsiu. Žinai kodėl? Prisigėręs išniekinau kapines. Kaip manai, kas išvartė paminklus? Kas juos apipaišė grafiti dažais? Vandalai? Nejuokauju! Norėjau atsiskaityti su Dievu.

- Išniekindamas kapines? Ar tau protas pasimaišė?

- Nu, nu, nu... tik nepradėk... atsiskaičiau. Išniekinau tai, kas Dievui šventa.

- Tu nesveikas. Tau reikia gydyti ne kūną, bet sielą.

- Monika, išgerkim už tai, kad aš greičiau nusprogčiau! Na, būk sveika.

- Aš nebenoriu. Mane vimdo šitas viskis. Feee...

- Kaip sau nori... Paduok butelį, aš dar į įsipilsiu... Jo... hummm... ačiū...

- Iš paties kakliuko? Negerk! Bent jau įsipilk, duok, įpilsiu...

- Tavo ranka kažkaip lėtai mane girdo. Geriau pačiam.

- Kol esi pas mane namuose, gersi kaip žmogus, o ne kaip paršas! Nesvarbu, kad sergi. Tau išlygų nebus.

- Blet, kokia aristofanė, blet, aristo-kra-tė pasidariusi!

- Štai imk, pripyliau, tik neišlaistyk. Atsarginio butelio nebeturiu.

- Tu visada turi atsargai.

- Šitas paskutinis, Andriau.

- Na, būk sveika, kad jau taip...

- Kaip greitai temti pradėjo. Greičiau ateitų pavasaris, ilgesnės dienos...

- Nekalbėk man apie pavasarius. Nenoriu prisiminti, kad ateinantis man bus paskutinis. Įsivaizduoji, vakar gavau dovanų kalendorių. Išmečiau šiukšliadėžėn! Niekada vėžininkui nedovanok kalendoriaus, kuriame jis galbūt nebegyvens.

- Kalendoriai tik nevykėliams.

- Būtent! Na, būk sveika...

- Negaliu žiūrėti, kaip tu taip gali iš kakliuko.

- Viskas įmanoma, meilute. Viskas... Eikš, pabučiuosiu tave! Kaipišgeri, pasaulis pasidaro nebesvarbus ir man tai patinka!.. Eikš pabučiuosiu! Parodyk savo papukus, kaip rodei šiandien. Noriu pamatyti.

- Atstok, Andriau!

- Tai jau nebenori nuo manęs vaiko?

- Nebe. Tik ne po to, ką pasakei...

- Tai jau gaila manęs pasidarė?

- Na taip, tai yra ne. Nežinau... Aš dar negaliu atsigauti... Duok ir man tą butelį.

- Atsargiai, Mon, dėžė ant krašto, numesti!

- Velniop tą dėžę! Būk sveikas!

- Jo... Klausyk, atidarom tą dėžę?

- Andriau, nieko ten nerasi. Jaučiu, kas nors pokštauja. Joje nebus nieko, ko mes neturime. Vertingų dalykų joje tikrai nebus.

- Sakai nieko joje nebus, ko neturėtume?

- Tikiesi aukso luito?

- Blet, dėžė per lengva auksui, cha, cha, cha...

- O kaip ją atidaryti? Aš pjūklo tai neturiu.

- Paduok tą kirvuką mėsai kapoti. Čia nestoras medis, panašu į fanerą, prakirsim.

- Imk, tik atsargiai, juk girtas...

- Tu pati girtesnė! Žiūrėk, kaip aš tą velnio dėžę!...

- Atsargiai! Tik ne į grindis! Duok man! Nieko tu nesugebi.

- Nu jo... išgersiu dar. Kažkoks girtas.

- Sugalinai man grindis! Vyras, mat, skaitosi! Kaip visada viską moteriai tenka...

- ...

-...

- Būk sveika! Tai kaip ten ta dėžė?

- Sudėsi man naujas grindis! Ar nematai, kad dar knisuosi.

- Tai kas toje dėžėje?

- Kantrybės, blet! Nepasiduoda. Pasirakštensiu nagus...

- Nu, tai kas ten?..

- Nu štai! Išlaužiau... storos tos lentos... Oooooo blet!!!

- Nu, kas ten? Kas yra?

- Andriau... Kas paliko tą dėžę?!

- Kas joje yra?!

- Pats pasižiūrėk.

- O jezustumarija! Monika, išnešk tu jį iš čia!

- Tu buvai teisu, jos mes mažiausiai turėjome. Ką dabar darysim?

(laukite tęsinio)

Jūsų Maištinga Siela