Sveiki visi,
Visai neseniai dovanų gavau Viktorijos Daujotytės knygą „Šokėja virš liepto per prarają“ apie Onės Baliukonės kūrybą. Na, širdis nelaido pradėti skaityti, kol neperskaičiau nė vieno Baliukonės poezijos rinkinio. Ir pagaliau mano rankose atsidūrė „Akmuva“. Didelė, stora, ir sunki poezijos knyga, į kurią įeina net aštuonių poezijos rinktinių eilėraščiai: Laikinės vaivorykštės, Viltis, Iš kelio dulkių, Tėve mūsų gyvenime, Žvaigždė žudikė, Bokštai, Elgetaujanti saulė, Neregio sodai ir naujas vientisas kūrinys Dangaus Akmuva. Šioje poezijos rinktinėje autorė negailestingai, kaip sako anotacija, atrinko eilėraščius ir juos truputį patobulino, kad apsijungtų į vientisą ir organišką visumą. Čia talpinami eilėraščiai nuo 1967 iki 2002 metų. 2004 metais Onė Baliukonė gauna Nacionalinę literatūros premija. Primenu, kas nežino, jog tai yra aukščiausias mūsų šalies literato įvertinimas.
„Ačiū Dievui, vėl nieko nebeišmanau. Nebemoku.“ Štai taip prasideda Baliukonės žodis ant knygos atgalinio viršelio skaitytojams. Apjungus visos savo gyvenimo kūrybos ratą į „Akmuvą“, staiga autorė prisipažįsta, jog vėl nieko nebeišmano. Manau, tai nuskaidrėjimas, susitaikymas su nueitu gyvenimo ir kūrybos keliu, kai sudeginti ir apjungti visi tiltai, apgludinti ir suvokti gyvenimo prasmės kraštais su pakylėjimais ir nuopuoliais. Onė Baliukonytė po 2000 metų save subrandina ir tampa Baliukone. Pavardėje tarsi veidrodyje vėl atsikartoja jos vardas ONĖ baliukONĖ. Neatsitiktinai rinktinių rinktinė pavadinta „Akmuva“, kuri reiškia akmenį, archetipinį jėgą, tai kas nedyla, kas nesensta, išlieka ant vieškelio. Šis akmens leitmotyvas atsikartos kone kiekvienoje jos eilėraščių rinktinėje.
Pirmieji Onės Baliukonės eilėraščiai dvelkia neoromantinėmis gairėmis. Labai daug gamtos, labai gražūs peizažai, kurie apjungia dvasinius Lyrinio subjekto išgyvenimus. Gamta ir žmogus, jų santykis, mano galva, poetės atsineštos iš kaimo. Jau tuose eilėraščiuose yra nemažai dedikacijų, daug svarbių poetei vardų ir žmonių, kurie šmėžuoja po eilėraščių pavadinimais tarsi dalgiai. Einant tolyn ir bręstant Baliukonės lyrikai, ima atsirasti ryšys su rytų kultūrą. Čia visai sąmoningai arba nelabai tarp lietuviškų buities ir gamtos simbolių šmėkštelį: karma, šilkas, Himalajai ir t.t. Ypatingai tai jaučiama rinktinėje „Bokštai“. Manau, po šios rinktinės įvyksta didysis Baliukonytės lūžis, nes „Elgetaujanti saulė“ pateikia visiškai kitokių eilėraščių. Čia labai daug vidinio skausmo, bet kartu ir nuskaidrėjimo. Ir galiausiai po visko karūnuoja „Dangaus Akmuva“, kuris man pasirodė misterinis pasakojimas apie žmogaus atėjimą ir išėjimą Žemėje. Papasakota su poetės plunksna, jausmingai, moteriškai ir subjektyviai per mitą, legendą, sakmę, tokiu būdu sugrįžtant į archetipinį pasaulį.
Kalbant apie jos kūrybą apskritai, man susidarė įspūdis, kad Onė Baliukonė buvo maištininkė. Stipri ir kartu labai pažeidžiama. Vienoje eilėraščių rinkinyje labai skaudžiai kalbama apie netektį mylimo žmogaus, skyrybas. Šmėžuoja dukrelės paveikslas. Maniau, kad Baliukonės lyrika, rami, išmintinga, tėkni kaip upė, tačiau ji nėra tokia, ji maištaujanti, skausminga, jautri, kartais net žiauri, forsuojanti. „Ši jovalą iš paauksuoti indo,/Apskretusio purvu ir ekskrementais,/ Tik angelas su elgetos ramentais/ Jau kužda: žvelk, tavy Erdvė suspindo...“ (p. 181) Be akmens, eilėraščiuose labai daug ugnies, daug geltono skausmingos ir kartu apvalančios stichijos: „Be galo didelis prilygs mažam be galo - / Ir okeanas tilps laše... Tebūna!/ O šį eilėraštį ir šį liguistą kūną/ Te ugnimi nematoma nuvalo. (p. 187) („Tiesa“).
Nemažai eilėraščiuose ir kraštutinumų, destrukcijos, savigriovos – „Į tave kaip į getą iš kurio gyva neištrūksiu/ prisisegus geltoną rožę slaptą ženklą neišvengiamos pražūties/ visad alkanam kito kūnui dar alkanesnei biseksualiai sielai <...>“ (p. 258) Daug skausmingo nuopuolio arba troškimo nupulti, prapulti, dingti. Tik pačioje pabaigoje jau juntamas kitoniškumo dvelksmas, tarsi susitaikymas su jau nugyventu gyvenimu, su išgyventais skausmais, vienatve. Eilėraščiai kinta ir struktūriškai ir dvasiškai. Manau, kad „Akmuva“ yra puiki knyga, kuri parodo viso žmogaus kūrybinio gyvenimo virsmą. Galiausiai beveik nieko nežinodami apie autorę, iš šios rinktinių rinktinės mes sužinome kuo ji gyveno, kokius ir kada patyrė praradimus, kokios vertybės skleidėsi jos gyvenime.
Iš esmės man buvo tikrai gražių eilėraščių, kuriuos norėjosi ir dar kartą perskaityti, kai kurie tiesiog praplaukdavo pro akis, pasirodė neypatingi, tačiau tai tėra subjektyvumo tendencijos. Tikroji Onė Baliukonė niekada nepasidavė, ji didvyriškai pasiruošusi dvasiškai kentėti. Ir atkentėjo iki paskutiniųjų, kai 2007 metais mirė nuo sunkios ligos, nesulaukusi nė 60 metų.
GERVĖS
Su žvyran įbestu ir pamestu medžiu našlaičius
Sergu ir aš tarp daugiaakių, bet aklų namų.
O glaudžiasi sparnai prie tolimų žalių pašlaičių,
Giliai alsuoja seno miško ramumu...
Bet siela siaubo stroncio kupina, ji merdi!
Tu mus kaip riešutus mašinų dantimis kramtai,
Baigtie... Ar įsileis rytoj į krištolinę erdvę
Švarus vanduo, ar neuždusins upių apšnerkšti krantai?
Šaukiu: o gervės, mūsų išmintingos dvynės,
Su tūkstantmečių vėjais, nebūties tyla sparnuos, -
Dar neapleiskite senosios ąžuolų šventų tėvynės,
Sugrįžkit nors į piešinį dukters manos...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą