Apsakymas: "Virsmas" (4 dalis)

- Ir tu. Būk. Sveikas.

- Kažkaip neša nuo to viskio galingai. Matyt, nieko nevalgęs buvau, tai susiurbė ir greitai suveikė.

- Mane irgi. Blemba, tik išgeriu, tai taip ir rūkyti norisi. Žinai, surūkau viską, kas namuose būna, kitaip negaliu. Cha, cha, cha...

- Slėpdavau cigaretes po čiužiniu.

- Niekada nerasdavau...

- Kur tu rasi, kai girta ir griuvinėjanti. Cha, cha... Saugodavau tave.

- Kurgi ne! Duok, įpilsiu dar!...

- Ištašysim visą butelį.

- Dar kitas yra!

- Tu visada turėdavai atsarginį...

- Apie kurį tu nieko nežinodavai... Nu, būk sveikas!

- Ir tu...

- Andriau, ko nutilai?

- Ai, nieko. Kažkaip į galvą kerta ir liūdesys ima.

- Ir dėl ko gi?

- Nu, kad nežinau. Kažkaip prisiminiau viską.

- Viską?

- Jo... Viską.

- Kas tas viskas?

- Nu viskas yra viskas, kas vyko šiuose namuose. Nu žinai, kaip mes gyvenom ir panašiai.

- Ir ko tau gaila?

- Kad nieko neliko.

- Bet juk viską gali susigrąžinti, Andriau. Visada gali tai padaryti.

- Cha, cha, cha... Pamiršk. Nieko nebebus.

- Bet kodėl?

- Nes tavęs nemyliu. Supranti, ilgiuosi ne tavęs, bet šių namų, šios lovos, virtuvės. To sušikto paveikslo, kuris kabo virš stalo. Čia tavo teplionė, ar ne?

- Draugės. Aš niekada tapyt nemokėjau...

- Nu, aišku. Bet aš čia nebegrįšiu. Žinokis tai...

- Sakai taip, lyg norėtum grįžti.

- Eik velniop!

- ...

- Įpilk dar. Pilną... Iki kraštų.

- Kas matė, kad moteris visą laiką pilsto?

- Aš gi tavo svečias, velniai griebtų.

- Noriu tave nužudyti. Noriu tave papjauti su peiliu.

- Būk sveika!

- Ir tu būk.

- Dabar lenda kaip vinis! Viską išdegino...

- Ar girdėjai, ką aš tau sakiau?

- O ką sakei, Mon?

- Noriu tave nužudyti!

- Tai ir žudyk! Vis tiek gyvenimo nėra! Žudyk, blet!

- ...

- Ko išsproginai čia akis?

- Kai apgirsti, visada tampi karštakošis.

- Tipo pati ne kitokia. Tai ar užmuši mane?! Vis vien gyventi nesinori.

- Nu, ką čia šneki. Turi gyventi...

- Pati ką šneki? Ką tik užmušt mane norėjai, o dabar kalbi paguodžiamai. Nesuprasi, ko tu iš tikrųjų nori.

- Meilės noriu! Ir kai jos tu man neduodi, noriu tave nužudyti! Nugalabyti! Iškastruoti! Supjaustyti tave gabalais!

- Meilės? Geriau nužudyk mane.

- Baik. Štai, įpyliau dar.

- Ko taip greitai mane girdai?

- Tai, kad pats tokiu tempu mauki. Nu, būk sveikas.

- Ir tu. Būk sveika.

- Velnias, noriu rūkyti.

- Jokių man balkonų! Dar tikrai išlėksi pro turėklus.

- Lyg tau būtų gaila manęs... O gal ir gaila? Juk taip? Juk tau manęs gaila?

- Nenusišnekėk.

- O aš noriu tavo gailesčio. Kai negali man duoti meilės, tai duok nors gailesčio. Elkis su mani švelniai, apkabink, guosk, sakyk, kad viskas bus gerai.

- Nu baik. Nėra ir nebus nieko gerai! Susitaikyk!

- Bet Andriau, greitai Kalėdos... Ir aš... aš... tokia vieniša.

- Ir vėl tu apie tą patį.

- Padėtis be išeities.

- Pati pasidarei, kad nebūtų jokios išeities. Liaukis būti sumauta egoiste ir nors kartą pagalvok apie mane.

- Bet juk tu buvai su manimi laimingas!

- Tai tu buvai laiminga. O aš buvau tik šiaip sau! Buvai boba, kurią krušau. Tik tiek! Įsikalk į savo sumautą galvelę.

- Nešnekėk taip, Andriau, nesakyk... Žinai, kad mane tuoj pravykdysi. O tu juk nenori, kad aš verkčiau.

- Tai kriok į sveikatą, vis tiek mano paguodos nebesulauksi. Per ilgai mane savo ašarom manipuliavai.

- Niekada to nedariau.

- Visada taip darei. Visada buvai truputi kalė intrigantė. Man buvo gana...

- Kaip gali man dabar tai sakyti?

- Tokia ta tiesa. Priimk ją ir mėgaukis. O ko tu tikėjaisi? Kad gražias daineles atėjęs giedosiu? Įpilk dar!

- Butelis baigėsi. Atidarysiu kitą.

- Atidaryk. Gal užkandos turi?

- Neturiu!!!

- Ir vėl tu su ožiais. Todėl ir palikau tave, nes amžinai šitaip ožiuodavaisi.

- Aš tokiu būdu trokšdavau tavo meilės.

- Užuojautos ir dėmesio tau reikėjo, o ne meilės.

- Pats žinai, kad ne! Duok stiklinę, įpilsiu dar.

- Visada mane norėjai prie savęs laikyti pririštą. Bet...

- Bet nepavyko. Būk sveikas!

- Ir tu būk sveika.

- ...

- ...

- Na, ko tyli? Nieko nebepasakoji.

- Kad vėl pradėsi apie tą patį. Apie savo nepakeliamą meilę man...

- Kartais atrodai toks cinikas ir beširdis, kad Dieve mano...

- Nereikia čia jokio Dievo. Seniai jis mane apleido.

- O tu ir tikintis buvai?

- O kaip kitaip. Močiutė viską sutvarkė. Iki šiol prisimenu pirmąją Komuniją ir krikšto žvakę. Ar žinai, kad krikšto žvakę vėl reikia uždegti per šventąją Komuniją? Manoji dar galės degti per laidotuves.

- Regis, ne aš viena nebenoriu gyventi.

- Durnelė, dar nesuprato. Aš noriu gyventi, bet man gyvenimas atimamas.

- ???

- Monika, aš ilgai nebegyvensiu.

- Ta prasme?

- Turiu ligą. Durna liga, kurią galėjau išsigydyti, bet neturėjau pinigų. O ir mama serganti, jai visko reikėjo, gi žinai.

- Velniai rautų... O merginų versliukas?

- Viską išsidalina vyresnieji makleriai, mums juodadarbiams lieka tik centai. O gydymui reikia daug. Labai daug. Ir tai neaišku, ar padės. Nors žmonės atsigauna ir gyvena toliau, bet pamačiau juos ligoninėje ir man pasidarė bloga. Aš nenoriu į jų vietą. Geriau mirsiu toks, koks esu...

- Andriau...

- Žinau, bliaunu kaip ožys...

- Andriau... Bet reikia... Reikia gydytis. Reikia...

- Nereikėjo man nieko sakyti. Bet viskis atvėrė burną.

- Gerai, kad pasakei, o aš būčiau taip ir nesužinojusi.

- Matai, dabar tu manęs gailiesi.

- Aš pritrenkta. Man dar galvoj netelpa... Pasakyk, jog tai netiesa.

- Tiesa. Aš mirsiu.

- Bet kaip?

- Paprastai. Mirsiu nuo ligos. Ei, kodėl stojiesi? Kur eini?

- Man reikia atsigauti. Man reikia gryno oro.

- Tik sėsk, sakau! Aš dar nebaigiau.

- Negaliu tuo patikėti. Negaliu...

- Tau reikia dar vaiko nuo vėžininko? Vaiko, kuris neturės tėvo?

- Andriau...

- Štai ką aš tau pasakysiu.

- Prašau, liaukis! Andriau! Tai netikrai, tai sapnas, ar ne? Aš apkvaitusi nuo viskio užmigau ir sapnuoju, jog mes tebekalbam.

- Aš visą tą laiką buvau vedęs. Monika, aš jau turiu vaikų. Mano žmona gyvena Airijoje su dviem mažais vaikais ir ketinu paskutines dienas praleisti su jais.

Jūsų Maištinga Siela