Sveiki, skaitytojai,
Kol žiūrėjau režisieriaus
Derek Tsang filmą „Geresnės dienos“ (mand. Shaonian de ni) (2019), buvau
šventai įsitikinęs, kad žiūriu Pietų Korėjos kiną, nes tik taip gali pasakoti
Korėjos kinas, bet dabar, rašydamas šias eilutes, nustėrau, jog „Geresnės
dienos“ visgi yra Kinijos kinas! Lietuvoje populiarėjant ne tik masinio tipažo
mango literatūrai ir japoniškiems animaciniams serialas, kuriais serga ištisas
likęs pasaulis, vis dažniau matomas Azijos kinas, o pastarieji 10 metų jų sėkmė
pasauliniu mastu tapo tikru fenomenu. Nutariau pažiūrėti puikiai kino kritikų
ir žiūrovų įvertintą filmą, nors, sakau, asmeniškai neretai reikia pastangų
nusiteikti žiūrėti tokį kiną dėl kultūrinių barjerų.
Filmas išties geras. Žiūrėjau
jį prieš miegą ir, Dieve, viskas pamažu, tik kitokiais rakursais persikėlė į
sapnus, todėl su filmais prieš miegą būkite atsargūs. Istorija pasakoja apie
dvyliktokę Šunja, kurios klasiokė dėl patyčių nusižudo. Pasirodo, Kinijoje
(įtariu, kad labiau filmuota liberalesnėje Hong Kongo regione, iš kur ir kilęs
režisierius) yra nepaprastai svarbūs baigiamieji egzaminai. Jeigu pas mus
dvyliktokai pramiega ir sako: „o kas čia tokio? Ateisiu vėl ir perlaikysiu!“
Tai Kinijoje tas nepaeis, nes šalyje tiesiog egzaminų laikymas yra nacionalinė
rimties padėtis, kuri nulemia šeimos tolimesnę ateitį.
Prastai gyvenanti Šunja
viena iš pirmūnių, tačiau ją persekioja populiarios mokyklos merginos. Ir taip,
kad smurtas ir patyčios filme vystamos taip, kad mano vakarietiškom smegenim
nebelieka vietos interpretacijom. Pats, prisipažinsiu, pagrindinei veikėjai už
kentėjimą norėjosi ne kartą užvažiuoti, kad pagaliau ji pradėtų kažką daryti.
Bet... Azijoje priimta nesiskųsti, nes tai silpnumo požymis, ir pagrindinė
veikėja laukia egzaminų kaip išganymo, kol galiausiai įsipainioja į labai
tamsius santykius...
Kaip apibūdinti šį filmą?
Jis iš dalies erzino, nes jame itin hiperbolizuotas smurtas (fizinis ir
psichologinis), tačiau šiek tiek teko įsižioti, jog filmas remiasi per šalį
nuskambėjusiu tikru skandalu, o filmas vaizduoja tų veikėjų prototipus. Konservatyvioje
šalyje, kurioje viskas sustyguota nuo A iki Z bei viskas sureikšminama, o į
egzaminus žiūrima kaip į kokias militaristines pratybas, nuo kurių priklauso
gyvybė, verčia susimąstyti apie švietimo takoskyrą ir panašumus tarp vakariečių
ir azijiečių. Visgi filme daug smurto, bet blyksteli ir vilties spinduliai.
Kerštas, patyčios, noras kabintis į gyvenimą milijardinėje šalyje stebina. Dar labiau
stebina visuomenės pakanta smurtui ir individo bandymai iškęsti tą smurtą,
netgi aiškinant sau, jog tai tik pereinamasis brandos etapas, per kurį reikia
pereiti.
Įdomybė, jog po šios sukrečiančios tikrosios istorijos visgi šalies mokyklose buvo imtasi prevencinių programų, kurių šalis, pasirodo, neturėjo, jog būtų stabdomos kančios, smurto mokyklinė tolerancija. Šiaip filmą įvardyčiau kaip nepatogų, bet jis turi tam tikrus ir azijiečių kinui būdingos režisūrinio ir siužetinio naivumo. Neišsimokslinęs gatvės vagis ir mušeika idiliškai pasiaukoja dėl jaunos mokinės? Jaučiu, kad tikrovėje visgi buvo visgi pateikta kiek kitokiom spalvom, o jau ištęstos graudžios scenos pabaigoje priartėja prie parodijos, iš kurių internautai daro memus. Visgi filmas įtraukiantis, pakankamai dinamiškas, atskleidžiantis mums keistus kultūrinius dalykus, bet labiausiai byloja apie patyčių baisumą, kurio filme apstu tiek, kad ne visada gali priimti tai kaip tikrovę. Šiaip labai patiko.
P. S. Filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą