Knyga: Byung-Chul Han "Psichopolitika. Neoliberalizmas ir naujos galios technologijos"

 Byung-Chul Han. „Psichopolitika“ – Vilnius: kitos knygos, 2025. – p. 104.

 

„Filosofijos istorija – tai idiotizmų istorija. Sokratas, kuris žino tik tai, kad nieko nežino, yra idiotas. Descartes‘as, kuris abejoja viskuo, taip pat yra idiotas. Cogito ergo sum yra idiotizmas. Vidinis minties sutraukimas leidžia viską pradėti iš naujo. Descartes‘as mąsto mąstydamas mąstymą. Mąstymas atgauna savo nekaltybės būseną atsigręždamas į save patį (p. 83).“

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas esu labai susidomėjęs Pietų Korėjos kilmės vokiečių filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) pastaruoju metu leidžiamais lietuviškai filosofiniais leidiniais. Patinka, kad filosofas žvelgia į mūsų tikrovės ir laikmečio aktualijas, susieja naujus žiūros kampus, kurių šiaip paprastoje spaudoje neįžvelgsi ir nepamatysi, o tai leidžia visiškai kitaip interpretuoti visuomenėje (ir savyje) vykstančius procesus. Trečioji Hano pasirodžiusi knyga vadinasi Psichopolitika, ji turi paantraštę Neoliberalizmas ir naujosios galios technologijos, pastaroji knyga originalo kalba pasirodė 2014 m. (taigi, prieš kiek daugiau nei 10 metų) ir kreipė žvilgsnį į naujas valdžios galios, prievartos ir nelaisvės formas, įgalintas sparčiai besikuriančių technologijų, o šiandien skaitydamas galvoju: kaip viskas labai dėsningai ir pranašiškai išsipildė ir toliau pildosi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė ir knygos gale savo straipsnį Nuo biopolitikos prie psichopolitikos parašė Tomas Sodeika, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Psichopolitikoje autorius atskiria iš esmės keletą reikšmingų laikmečių takoskyrų. Hanas remiasi prancūzų filosofo Michel Faucault XX a. suformuota biopolitikos samprata, kai politika ir galios svertai išnaudodavo žmonių laiką ir kūnus, tačiau iškart pabrėžia, kad šioji biopolitinė išnaudojimo sistema jau nebegalioja šiomis dienomis, kai pačiam individui leidžiama tą daryti „laisva“ valia. Iš tikrųjų šioji knyga labai šlietųsi prie kitos autoriaus knygos Nuovargio visuomenė, kurioje jis iškėlė naują motyvą: žmogus, varomas nesustabdomų savo ambicijų ir iš aplinkos gaunamos motyvacijos – tu gali! – praktiškai tampa bejėgiu pasipriešinti pataikaujančiai ir išnaudojančiai nematomai (savi)prievartai. Labai panašiu principu Hanas perteikia ir psichopolitikos mechanizmus, pavadindamas technologijų erą antrąją Apšvietos epochos stadija.

 

Autorius neoliberalizmo psichopolitiką apibrėžia šitaip: „Neoliberalioji psichopolitika – tai valdymo technologija, pasitelkdama psichologinį programavimą ir kontrolę, stabilizuoja ir įtvirtina valdančiąją sistemą. Todėl gyvenimo menas, kaip laisvės praktika, turi įgauti de-psichologizacijos formą. Laisvė nuginkluoja psicholopolitiką kaip pavergimo priemonę. Subjektas depsichologizuojamas, ar net ištuštinamas, kad taptų laisvas tokiai gyvenimo formai, kuri neturi vardo (p. 81-82).“

 

Iš esmės naujoji politika, pagal Byung-Chul Haną, veikia mūsų ne tiek mūsų jausmus, bet emocijas, kurios yra itin paveikios ir trumpalaikės, todėl jas dirginti, tenkinti ir jautrinti, išprovokuoti yra labai paprasta tų pačių technologijų pagalba. Kaip vieną ryškiausių metaforų Hanas pasitelkia Jeremy Benthamo VXIII a. antrojoje pusėje sugalvotą panoptikumą, tam tikrą kalėjimą, kurio centre esantis prižiūrėtojas gali stebėti kalinius, jiems nematant, nes švytinti lempa neleidžia jiems žinoti, ar kas nors tą akimirką juos stebi iš būdelės, todėl nuolat save cenzūruoja. Panoptikumo schema itin tinka dabarties informaciniame socialiniame internetiniame gyvenime, kuriame mes nežinome, kas iš tikrųjų mus stebi, kas apdoroja mūsų naršymo duomenis ir nusprendžia, kokie mes esame žmonės. Tai nematomas panoptikumas, kuris įjungia savitą savicenzūrą; kažkas žino mūsų aistras, troškimus, ką mes valgome ir ką veikiame laisvalaikiu, o tai tampa psichopolitikos įrankiu valdyti ištisas mases, jiems net nežinant. Jūs pasižiūrėkite, kaip sukasi mūsų „laisvose“ informacijos platformose sugeneruoti „pakištukai“: reklamos, internetiniai informaciniai srautai, profiliai, prekės, paslaugos...

 

Sakysite, kas čia tokio? Gal net labai patogu kaip vartotojui? Tačiau taip dirginamos emocijos, išnaudojama ir įgalinama individo laisvė. Net turėdamas atostogas žmogus planingai save absorbuoja ir įgalina turiningai, įkraunančiai patirčiai: planuoja keliones, ruošiasi į SPA centrus, perka pirkinius ir nė dienos neleidžia nieko sau neveikti, nes bambinėti šiaip sau yra neproduktyvu. Pagal Haną tikroji prabanga šiandien yra nieko nedaryti ir neveikti, išeiti iš vartojimo sferos ir nuolat savęs tobulino inercijos, netgi jeigu tai nesusiję tiesiogiai su darbu, laisvas laikas tampa pavergtas ir paglemžtas kitų nebūtinų poreikių tenkinimui, kurie reikalauja resursų ir įgalina individą visada būti motyvuotu vergu vartotojiškos visuomenės terpėje, jam pačiam nesuvokiant, kad jis tėra tik emocijomis, motyvacijomis suvoliotas savo energijos, idėjų davėjas, kitaip sakant, sukuriama laisvės iliuzija, kurią įtvirtina neoliberalizmas. „... darbą šlovina pirmiausia politinė kairė. Ji ne tik išaukštino darbą iki žmogaus esmės, bet ir mistifikavo jį, paversdama darbą tariama kapitalo priešybe. Skandalu ji laiko ne patį darbą, o tik tai, kad kapitalas darbą išnaudoja. Štai kodėl visų darbininkų partijų programa visada reikalauja tik darbo išlaisvinimo, bet ne išlaisvinimo nuo darbo. Darbas ir kapitalas yra tik dvi to paties medalio pusės (p. 54).“

Byung-Chul Han

 

Kodėl niekas nesipriešina? Nes pats žmogus tampa savo paties projektu, kurį negalima apleisti. Įtikėję, kad turime nuolat vystytis ir pripildyti save naujų patirčių, mes esame įtraukiami į nesibaigiantį savanoriškos vergovės liūną, kuri dažnai priveda, kaip autorius pabrėžia, prie liūdesio, depresijos ir pervargimo. Nieko nebegalima kaltinti, įspūdis sukuriamas toks, kad pats individas kaltas dėl visų savo nesėkmių. „Išmanioji galia prisitaiko prie psichikos, užuot ją disciplinavusi ir primetusi suvaržymus ar draudimus. Ji neverčia mūsų tylėti. Atvirkščiai, ji nuolat mus skatina bendrauti, dalytis, dalyvauti, pranešti savo nuomonę, poreikius, troškimus ir pageidavimus bei pasakoti savo gyvenimą. Ši draugiška galia pasirodo galingesnė už represinę galią. Ji yra visiškai nepastebimą. Laisvės krizė šiandien pasireiškia tuo, kad susiduriame su galios technologija, kuri ne paneigia ar slopina laisvę, bet ją išnaudoja. Laisvą pasirinkimą (Wahl) pakeičia pasirinkimas (Auswahl) iš to, kas siūloma (p. 22).“

 

Daugiau ar mažiau visi žinome, kas yra kolektyvinė pasąmonė, o štai Hanas į savo traktatą įveda skaitmeninės pasąmonės apibrėžtį. „Didieji duomenys taip pat galėtų atskleisti tuos kolektyvinio elgesio modelius, kurių individai nesuvokia. Taip atsivertų prieiga prie kolektyvinės pasąmonės. Mikrofizinį arba mikropsichinį sąsajų tinklą pagal analogiją su „optine pasąmone“ būtų galima vadinti skaitmenine pasąmone. Tuomet skaitmeninė psichopolitika galėtų valdyti masių elgesį sąmonei nepasiekiamu lygmeniu (p. 68-69).“ Tai jau panašu į pagerintą distopiją, pranokstančią biopolitikos tiesiogine prievarta ir negatyvu sukurtus mechanizmus G. Orwello „1984-uosiuose“. Žmonės nesuprasdami, kad yra pajungti prie vergovės, manosi, kad yra laisvi. Slovėnų filosofas S. Žižekas yra pasakęs, kad didžiausias žmonijos pralaimėjimas yra tas, kada karta (žmonės) nebesuvokia, ko neteko. Taigi Didžiuoju Broliu tampa mūsų išmaniųjų kanalų sistemos, kurios suskaičiuoja kiekvieną mūsų centą, žino mūsų kraujospūdį, kiek turime dantų, ką valgome ryte ir vakare, žino mūsų pirkinius, jausmus ir pomėgius – tam yra ištisi algoritmai! – kad mums būtų pasiūlyta kuo daugiau ir kad kuo daugiau kimštume, norėtume, tobulėtume, eikvotumėmės ir įtikėtume, kad tai pati teisingiausia gyvenimo forma ir patyrimas.

 

Knygos gale autorius šįkart pasiūlo tam tikrą beprotišką išeitį, kaip išeiti iš šios neoliberalios psichopolitikos sukurto kalėjimo ir smurto. Jis siūlo tapti kvailiais ir idiotais, kurie iš principo nėra pavaldūs sistemai, nes yra jos paraštėje, todėl nepasiekiami ir neįveikiami. Kaip Įvykį, kuris padaro tam tikrą revoliuciją, slinktį tikrovėje, sulaužo tabu yra idiotų ir kvailių darbas, kurie neperpranta sistemos rėmų, todėl išvaduoja iš nubrėžtų ribų. „Šis idiotas yra šiuolaikinis eretikas. Žodis „erezija“ iš pradžių reiškė pasirinkimą. Todėl eretikas yra tas, kuris gali laisvai rinktis. Jis turi drąsos nukrypti nuo ortodoksijos. Jis drąsiai išsilaisvina nuo spaudimo prisitaikyti. Idiotas kaip eretikas yra pasipriešinimo konsensuso prievartai figūra. Jis išsaugo autsaiderio romantiškumą. Dabar, didėjančio konformistų spaudimo akivaizdoje, kaip niekad svarbu stiprinti eretišką sąmoningumą (p. 85).“

 

Nepaprastai atverianti knyga! Kaskart perkaitęs ką nors iš Byung-Chul Hano knygų, jaučiuosi priaugęs prie naujo suvokimo, nes atpažįstu save ir savo būklę neoliberalizmo psichopolitikos lauke, o juk sąmoningumas ir suvokimas veda prie naujos kokybės ir savikontrolės. Netgi jei nesidomėte filosofija, Hano knygos tinka ir kaip savišvieta, savotiška savikoučerystė, plečianti suvokimus ir horizontus, pagrįstai ir naujai įvertinti mūsų visuomenės šiandienos situaciją, tendencijas. Hanas nuolat kalba apie pavergimą ir išsilaisvinimo būtinybę, manau, jis iš prigimties maištininkas, ne vien tik pasyvus teoretikas. Šioje Psichopolitikos knygoje būtent Haną pamačiau tokį, o per jį ir save patį. Labai rekomenduoju!

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Eroso agonija"

 

Byung-Chul Han. „Eroso agonija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 80.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pietų Korėjos vokiškai rašantis filosofas Byung-Chul Han (g. 1959) Lietuvoje savo mažomis eseistinėmis filosofinėmis knygutėmis padarė, sakyčiau, šiokią tokią revoliuciją. Galbūt ir klystu, tačiau jo knygos Nuovargio visuomenė (Kitos knygos, 2024), Eroso agonija (Kitos knygos, 202), Psichopolitika (Kitos knygos, 2024) yra pastebėtos ir aptariamos šiaip su filosofija nieko konkretaus neturinčių asmenų (bet ar reikia filosofuoti, jeigu skaitai A. Camus Sizifo mitą?).

 

Šįkart aptarsiu man patikusias idėjas iš antrosios lietuviškai pasirodžiusios knygos Eroso agonija (vok. Agonie des Eros), kurią į lietuvių kalbą išvertė ir pabaigos žodį parašė Tomas Sodeika. Kodėl sakau, kad vėl tarsi su Byung-Chul Han aktualizavo filosofiją iš principo ja net nesidominčius? Ogi iš asmeninių liudijimų, kadangi kalbu su kai kuriais jaunais studentais ar vyresniojo amžiaus mokiniams ir, taip, jie yra girdėję Byung-Chul Haną iš dėstytojų, iš mokytojų, o kai kurie taip susidomėję prašė paskolinti knygų, kad galėtų perskaityti. Neišvengiama Hano sėkmė Lietuvoje kyla iš jo gebėjimo greitai reaguoti į mūsų tikrovę ir ten ieškoti pavyzdžių pagrįsti aktuliai atpažįstamais pavyzdžiais pateikiamą sampratą, apmąstyti ne tiek universalią, kiek, be jokios abejonės, šių dienų apčiuopiamus visuomenės procesus ir savo asmeninį vaidmenį gyvenime.

 

Nepaisant to, kad filosofinė esė vokiškai pasirodė dar tik 2012 metais, tačiau idėjos, sakyčiau, neišsikvėpusios, mat autorius kiekviename skyriuje remiasi populiariosios masinės vartojimo kultūros kūriniais (kai kada klasika), pavyzdžiui, Larso von Triero filmu Melancholija, kuri buvo pasirodžiusi 2011 metais, tuo metu labai populiaria E. L. James erotine knygų serija Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar net Gustave Flaubert romanu Ponia Bovari. Šioje nedidukėje knygoje įžanginį žodį taria Alain Badiou Iš naujo išrasti meilę. Įžanginis žodis ne kokia skambi metafora, bet iš esmės tampa viso Hano knygos visrakčiu. Išties pagal Haną esame pamiršę mylėti. Pasitelkęs graikų mitologinį dievą Erosą, jis kalba apie meilės badą mūsų visuomenėje. Erosas – graikų dievas, atstovaujantis aistringą meilę ir geismą, kūrybinę galią. Jis arba pirminė dievybė iš Chaoso, arba (pagal kitus pasakojimus) Afroditės sūnus, sukeliantis meilę lanku ir strėlėmis.

 

Žinomas filosofas kurdamas savo filosofines mintis remiasi priešybėmis, pvz., pozityvumo ir negatyvumo priešybe, arba Aš ir Kito priešybe. Šiandien mylėti kitą dažnai reiškia ne Erosą, o Narcizą, nes individas yra išmokytas atpažinti kitame save, jį gausinti, išnaudoti ir (su)tapatinti, taip užkertant kelią nepažinumui arba Kito priėmimui su jo išskirtinėmis savybėmis. Kitaip sakant, toli žiūrėti nereikia, užtenka įsijungti laidą Valanda su Rūta, kur išsipusčiusios ir šeštą kartą išsiskyrusios ponios aiškina, kokie vyrai sumauti, nes nesugebėjo joms kažko duoti. Kitaip sakant, meilė, santykiai yra davimas, kapitalizmo išraiškos bendravimo schema, sunaikinanti intymumo paslaptį.

 

„Šiandien meilė supozityvinama paverčiant ją seksualumu, kuris taip pat paklūsta pasiekimų diktatui. Seksas yra pasiekiamas. O seksiškumas yra kapitalas, kurį reikia gausinti. Kūnas, turintis eksponuojamąją vertę, yra tarsi prekė. Kitas seksualizuojamas, paverčiamas susijaudinimo objektu. Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį galima tik vartoti. Taigi jis nebėra asmuo, nes yra suskaidytas į dalinius sekso objektus. Nėra tokio dalyko kaip sekso asmenybė (p. 25).“

 

Asmeniškai prisimenu laikus, kai viskas, ką rinka pardavinėjo, buvo reklamuojama apsinuoginusių jaunų merginų. Britney Spears bamba su auskaru Pepsi reklamoje buvo etalonas, merginos su liemenėlėmis batų, vaistų, grąžtų reklamose buvo toks perteklinis, kad, sakyčiau, viešojoje erdvėje šiandien turime priešingą variantą – deseksualizavimą. Billie Eilish pasirodęs įvaizdis taip paveikė jaunas merginas, kad jos metė svajones apie padidintas krūtines ir įlindo į apsmukusius džinsus ir XXL džemperius, supanašėjo su vaikinais, tačiau iš santykių šito taip lengvai pagal rinkos madą, matyt, neišguisi, mes išmokome į kitą patys to nežinodami žiūrėti kaip į tą, kuris būtinai turi ką nors duoti.

 

Autorius skiria skyrių pornografijai ir tai, ką ji (pa)keičia mūsų visuomenėje. Buvau šiek tiek nustebintas, kad vartotojiškumo principus meilės atžvilgiu autorius randa 1856 metais (taigi romantizmo laikotarpyje!) pasirodžiusiame romane Ponia Bovari. Matyt, tai epochos lūžio kūrinys, kuris kaip tik iliustruoja kuo netrukus pavirs žmonių meilės ryšiai. „Vargu ar naujosios komunikacijos priemonės įkvepia vaizduotę. Priešingai, didelis informacijos, ypač vaizdinės informacijos tankis vaizduotę slopina. Hipermatomumas vaizduotės neskatina. Tad pornografija, kuri maksimizuoja vizualinę informaciją, erotinę vaizduotę griauna. Flaubert‘as vizualinio trūkumo negatyvumą panaudoja erotinei vaizduotei stimuliuoti. Paradoksalu, bet erotiškiausioje romano scenoje beveik nieko nematyti. Leonas sugundo Emą pasivažinėti karieta. Karieta be tikslo ir niekur nesustodama važiuoja per miestą, o jie abu aistringai mylisi už nuleistų užuolaidų. Flaubert‘as kruopščiai vardina aikštes, tiltus ir bulvarus, pro kuriuos blaškosi karieta, ir vietas, pro kurias ji pravažiuoja <...> Tačiau nematome nieko, kas būtų susiję su įsimylėjėliais (p. 53).“

Byung-Chul Han

 

Visgi neapleidžia jausmas, kad Byung-Chul Hanas nuolatos remiasi kapitalizmu kaip esminiu negatyvumo šaltiniu. Neapleido mintis, kad autorius šiek tiek idealizuoja praeitį, rodo kaip nusigyveno žmonės perspektyvą vergaudami kaip nuovargio visuomenės žmonės savo pačių verslams. Kartais norisi stabtelėti ir sakyti: o anuomet, kada gyveno Ema iš Ponios Bovari buvo išties geriau? Gėdinami žmonės, valdomi religinių kvailų dogmų, lyčių kontrolės... Nebuvo juk tos jau meilės geros, nors ir su paslaptimi, gėda, Kito nepažinumu iki galo, bet kur čia tas visuomenės Eroso klestėjimas, kai Hamleto Ofelija galimai iš meilės nusiskandina, o Romeo ir Džuljeta nusinuodija, o ne racionaliai sukirtę rankomis pasuka skirtingais keliais? Tam tikra prasme negatvyvumas meilės santykiuose atnešdavo herojišką ir kvailą dramatizmą, galgi net nesusikalbėjimą ir kitokio smurto apraiškas. Nesakau, kad supozityvinta visuomenė ,šiandien bijanti santykiuose sunkumų ir monotonijos, byra ir tampa individams santuokų skaičius viešais olimpiniais medaliais, beveik vyrų ar moterų medžioklės trofėjais – tą rodo ir mūsų TV laidos, kuriose iš esmės yra mūsų santykių, (ne)meilės atspindys.

 

Visgi filosofas eina toliau ir apmąsto Erosą ne tik kaip santykių ir meilės kūrimo plotmę, bet ir protinę plotmę, kaip galimybę mąstyti (labai patiko Platono ir Sokrato sugretinimas!). „Mąstymas be Eroso tėra vien pakartojimas ir papildymas. O meilė be Eroso, be jo dvasinio postūmio, išsigimsta ir virsta „paprastu juslumu“. Juslumas ir darbas yra tos pačios eilės dalykai. Jie stokoja dvasios ir geismo (p. 62).“ Autorius vis nepamiršta laikytis negatyvumo reikalingumo mūsų gyvenime ir tikrovėje dėmens, o mes taip iš visų pusių bandome save visur ir visada motyvuoti, eikvoti (aliuzija į Nuovargio visuomenę), kad bet koks negatyvas turi būti „išpjautas“ iš mūsų patirčių lauko.

 

„Didėjanti informacijos masė, šis pozityvumo perteklius reiškiasi kaip triukšmas. Perregimumo ir informacijos visuomenėje yra visuomenė, kurio triukšmo lygis nepaprastai aukštas. Tačiau, jei nėra negatyvumo, tai lieka tik Vienodybė. Dvasia, kuri pirmiausia reiškia nerimą, už savo gyvybingumą yra dėkingumą negatyvumui (p. 65).“  Prisiminiau paprastą gyvenimišką mūsų pačių pavyzdį, kai visi esame pertekę daiktais, kelionėmis, dovanomis, belieka tik dejuoti, kad per Kalėdas vėl nėra ko nupirkti, nes visur vien šlamštas, visiems viskas galima, visi gali viską jau turėti, įsigyti, nebėra kaip nustebinti, ypatingumą nebeįmanoma sukurti – viskas tampa vienoda. Matyt, tenka pripažinti, ir su žmonių Erosu, kai viskas atidengta, nebėra paslapties, Aš supanašėja su Kitu ir neleidžia numirti Aš, kad būtų patirta vadinamoji kitovė, tada išeina, kad turime begalinį pozityvų lauką, kuriame visi tampa nuogi, nes nėra kuo apsirnegti, visi viską turi tą patį. Paradoksas tame, kad kuo daugiau įvairovės – tuo visi vienodesni.

 

Šiaip knygą prisibraukiau įstrižai ir išilgai. Būtų dar galima tęsti ir tęsti potemes iš atskirų eseistinių teksto vietų, bet visumoje Eroso agonija aiški. Pabaigoje Tomas Sodeika tarsi vėl perfrazuoja visos knygos turinio idėjas ir leidžia skaitytojui vėlei kaip iš kokio konspekto susidėlioti perskaitytas Byung-Chul Han mintis. Nors autorius beveik neliečia buitinio lygmens, tačiau būtent savo filosofinėmis mintimis nusako, kodėl klestintys ir smarkiai dirbantys europiečiai vis mažiau nori turėti vaikų, kodėl lengviau auginti du šunis ir nekęsti kaimyno vaikų, kodėl sunku išgyventi 30 ar daugiau metų santuokoje, kodėl nebemokame priimti kito ir taip aršiai įrodinėjame savo vertę ir nuomonę, kovojame ir vartojame, kovojame ir vartojame... Esame užvaldyti Arėjo inertiškos jėgos, bet iš paskutiniųjų taip trokštame būti mylimi, mylintys ir besąlygiškai pripažinti, – bet dažnai tik tiek, kol kelio nepastoja Narcizas, neleidžiantis išnykti ego.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Tomas Sodeika apie meilės krizę, Eroso agoniją Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

Filosofas ir Byung-Chul Hano knygos „Eroso agonija“ vertėjas neseniai davė interviu Filosofas Sodeika – apie tai, kodėl patiriame meilės krizę, kuriame kalba apie šios knygos turinį. Negalėjau nepasidalyti viena tokia mintimi iš interviu.

 

„Būtent meilėje glūdintis negatyvumo momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas reikšminga nėra. Šis skirtumas – kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus. Meilės krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta. Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą – apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.“ Tomas Sodeika

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Nuovargio visuomenė"

 Byung-Chul Han. „Nuovargio visuomenė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 94.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmoji šių metų Knygų mugės naujieną, kurią perskaičiau, buvo Pietų Korėjos kilmės ir vokiškai rašančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knyga Nuovargio visuomenė (vok. Müdigkeitsgesellschaft), kurią išvertė Tomas Sodeika, o išleido leidykla Kitos knygos. Tikriausiai šios knygos taip ir nebūčiau pastebėjęs, jeigu neintriguojantis šios knygos redaktorės Airos Niauronytės įrašas asmeninėje facebook paskyroje. Ši nedidukė knyga – tai filosofinė eseistika, parašyta ir išleista originalo kalba 2010 metais. Nors autorius produktyvus ir rašo bei leidžia daug, bet būtent ši knyga jį labiausiai išgarsino.

 

Šiaip filosofinių knygų neskaitau, tačiau knygos aktualumas paskatino šiek tiek atidėti grožinę literatūrą į šalį ir pasižiūrėti į nuovargio visuomenę kaip į tokį reiškinį. Knyga iš pradžių skaitėsi gana sudėtingai, nes jame naudojami medicininiai terminai, kurie iš esmės taikomi diagnozuoti visuomenės pokyčius ir būsenas. Apie nuovargio ir prievartos visuomenę, kurioje tos prievartos dažnas iš mūsų nebemato, leidžia iš naujo permąstyti ne tik socialines, ekonomines bei politines sistemas, bet ir apskritai suvokti save kaip individą visoje toje nuovargio visuomenėje. Šiaip po knygos perskaitymo teko nuskusti ištisą katilą bulvių ir virtuvėje diskutuoti su draugu apie pasiekimų visuomenę, apie tai, kad didžiausias priešas žmogui yra dabar nebe kitas žmogus, o pats sau didžiausias autoagresorius ir prievartautojas. Patikėkite, bulvės labai greitai susiskuto, nes paprasčiausiai knyga kelia tiek daug įdomių diskusijų, kad pamiršti laiką ir skutimą.

 

„Depresijos apimtas žmogus yra animal laborans, kuris savo noru, be jokios išorinės prievartos, pats save išnaudoja. Jis – smurtautojas ir sykiu auka. Griežtąja prasme Aš tebėra imunologinė schemoje. Ji prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Pirmiausia tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis. Depresija sergančio asmens skundas, kad niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma (p. 21).“ Tikriausiai dažnas iš mūsų kitam negali pasakyti „ne“, todėl kenčia. Iš esmės iš aplinkos ateinantis įsitikinimas pas individą, kad gali dar geriau, dar puikiau, dar našiau ima jį sekinti visapusiškai, nes žmogus yra priverstas perfekcionistiškai aukotis dėl darbo, kai tuo metu gyvenimas iš jo išsunkia viską ir žmogų ištinka perdegimas.

 

„Foucault disciplinos visuomenė, sudaryta iš ligonių, prieglaudų, kalėjimų, kareivių ir gamyklų, nebebūdinga šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių, biurų dangoraižiai, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijų visuomenė (p. 18).“ Ir iš tikrųjų mąstant apie pasikeitusią visuomenę, kuri siekia vis daugiau ir našiau dirbti, neįmanoma nesistebėti, kaip pats darbas mūsų gyvenime tampa esmine gyvenimo ašimi. Mes, lietuviai, mėgstame juoktis, kad pietų europiečiai yra tinginiai, kad mažai dirba, todėl jie nenaudingi. Ar nekeista, iš kur pas mus susiformavo požiūris per paskutinį šimtmetį, kad dirbti daug ir sunkiai yra gerai? Turėti karjerą, automobilį, patogius namus, imti paskolą ir maltis per kelis darbus, kol pašlija sveikata yra „gero gyvenimo“ rodiklis, kuris iš esmės mažina ir demografinius skaičius, nes juk ir vaikų gimdyti negalima daug, nes reikia... dirbti!

Žmogus vertingas ir naudingas tik tol, kol gali mokėti mokesčius, bet baisiausia, kad būdamas šių įsitikinimų šalininku pats žmogus, niekino neverčiamas, smurtauja ir spaudžia save iki paskutiniųjų jėgų, kad visa tą iliuziją palaikytų. „Vėlyvosios modernybės pasiekimų subjektas dirba nebe iš pareigos. Jo maksima yra ne paklusnumas, ne įstatymas ir ne pareiga, o laisvė ir savanorystė. Visų pirma, jis tikisi, kad darbas suteiks malonumą. Be to, jis dirba ne todėl, kad liepė kiti. Veikiau paklūsta vien sau pačiam. Tačiau ši laisvė nuo kitų ne tik emancipuoja. Pražūtinga laisvės dialektika paverčia laisvę naujais suvaržymais (p. 57).“

Byung-Chul Han

 

Autorius nuolat knygoje kritikuoja buvusius filosofus, o tekstą konstruoja paradoksaliais principais, šiaip jau iš pirmo žvilgsnio teigdamas absurdiškus argumentus, kurie, bent jau man, atidengia kitokią tiesos perspektyvą už šiaip jau mūsų asmeninių įsitikinimų šydo. Kitaip sakant, knyga kiekvienoje pastraipoje leidžia ištisai mąstyti, o paradoksalios autoriaus įžvalgos stebina. „Gyvenimas šiandien tapo išlikimu. Gyvenimas kaip išlikimas skatina sveikatos isteriją. Paradoksalu, bet tai, kas sveika, skleidžia kažką liguisto, kažką negyvo. Be mirties negatyvumo gyvenimas sustingsta į mirtį. Negatyvumas yra gyvybę gaivinanti jėga (p. 78).“ Kitaip sakant, visuomenėje, kuriame skatinamas pozityvumo perteklius ir slopinamas pesimizmas, iškreipia gyvenimo prasmę, paverčia jį vergu, neigiančiu ne tik savo sunkumus, bet ir savo mirtingumą. Ar ne dėl to gyvenimas, atrodo, mus sužlugdo, jeigu nebegalime pakelti nesėkmės fakto? Kuo daugiau artikuliuojamas perteklinis pozityvumas, tuo visuomenėje daugiau depresijos.  

 

„Tas gyvenimo perteklius užleidžia vietą vartojimui ir komunikacijai. Ir erosas užleidžia vietą pornografijai. Šiandien viskas nuglotninta taip, kad priartėtume prie absoliutaus išnykimo ribos. Būtent šis glotnumas pagreitina informacijos, komunikacijos ir kapitalo apykaitą. Didina produktyvumą ir efektyvumą (p. 82).“ „Šiandieninis hiperkapitalizmas žmogaus egzistenciją visiškai ištirpdo komercinių santykių tinkle. Jau nebėra nė vienos gyvenimo srities, kuri išvengtų komercinio panaudojimo. Hiperkapitalizmas visus žmonių santykius paverčia komerciniais santykiais. Jis atima iš žmonių orumą ir vietoj jo suteikia rinkos vertė (p. 83).“ Kitaip sakant, ekonomika ir sistema savanoriškai žmonių palaikoma, žmonės parsiduoda vardan aukštesnių idealų, atsisakydami kontempliatyvaus ir lėto gyvenimo, kuriame rastųsi balansas ir kitokia gyvenimo kokybinė samprata, kurią, kaip teigė autorius, turėjo senovės graikai, skirdami laiką apeiginėms šventėms.

 

Visą knygą Nuovargio visuomenė galima cituoti išilgai ir skersai, nes veriasi neabejotinai perdegimo ir depresijos visuomenėje kažin kokia paslėpta tikrovė. Nauja vergovės forma per įtikėjimą ir įsitikinimus, kuriuos reguliuoja ir sustyguoja kas? Negi mes tokie menki turėti savas nusistatytas ribas pasiekimų visuomenėje? Tikriausiai veikia baimė būti nesėkmingu, neuždirbti nieko, nesipuikuoti narcisizmu švytinčioje visuomenėje, apgaubtoje socialinių tinklų iliuzija? Dar daug kyla klausimų šios knygos paraštėje. „Jie pernelyg gyvi, kad mirtų, ir pernelyg mirę, kad gyventų (p. 72).“

 

Visgi knyga parašyta 2010 metais, tad nenustojau galvoti, kaip šios išsakytos autoriaus idėjos būtų pasikeitusios, jeigu knyga būtų rašoma COVID-19 pandemijos metu, kai kiekvienam gyvenimas daugiau ar mažiau buvo sulėtėjęs. Kaip iš tikrųjų tai paveikė pasiekimo visuomenės būsenas? Nenorėčiau 100 procentų sutikti, kad visi pasiekimo visuomenėje veržiasi užsidirbti ir klestėti. Net Lietuvoje vis daugiau randasi grįžusių lietuvių iš Norvegijos ar iš kitur, kurie nusiperka seną kaimo sodybėlę, ją persitvarko ir yra kur kas laimingi kišdami pirštus į kvepiantį juodžemį, nei varstydami biurų kaskart vis svarbesnes karjeros duris. Bet tokių, kurie sveiku protu atsisakytų pasiekimų ir apsibrėžtų ramų gyvenimą ir juo džiaugtųsi, tiesa, dar labai trūksta. Pats save pagaunu, jog sukuosi dažnai beprasmiškame biurokratijos mechanizme, kur žmogus dažniausiai pamirštamas, nes reikia dirbti dėl popieriukų ir juos nuolat stumdyti, pildyti, siuntinėti, rinkti parašiukus, kurie metai iš metų iš esmės nieko žmogui neduoda ir nieko nekeičia. Puiki knyga. Gal net reikšmingiausia savo aktualiu turiniu, kurią įsigijau šiemet Knygų mugėje.

 

Jūsų Maištinga Siela