Byung-Chul Han. „Eroso
agonija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 80.
Sveiki, skaitytojai,
Pietų Korėjos vokiškai rašantis filosofas Byung-Chul
Han (g. 1959) Lietuvoje savo mažomis eseistinėmis filosofinėmis knygutėmis
padarė, sakyčiau, šiokią tokią revoliuciją. Galbūt ir klystu, tačiau jo knygos Nuovargio
visuomenė (Kitos knygos, 2024), Eroso agonija (Kitos
knygos, 202), Psichopolitika (Kitos knygos, 2024) yra
pastebėtos ir aptariamos šiaip su filosofija nieko konkretaus neturinčių asmenų
(bet ar reikia filosofuoti, jeigu skaitai A. Camus Sizifo mitą?).
Šįkart aptarsiu man patikusias idėjas iš antrosios
lietuviškai pasirodžiusios knygos Eroso agonija (vok. Agonie
des Eros), kurią į lietuvių kalbą išvertė ir pabaigos žodį parašė Tomas
Sodeika. Kodėl sakau, kad vėl tarsi su Byung-Chul Han aktualizavo filosofiją iš
principo ja net nesidominčius? Ogi iš asmeninių liudijimų, kadangi kalbu su kai
kuriais jaunais studentais ar vyresniojo amžiaus mokiniams ir, taip, jie yra
girdėję Byung-Chul Haną iš dėstytojų, iš mokytojų, o kai kurie taip susidomėję
prašė paskolinti knygų, kad galėtų perskaityti. Neišvengiama Hano sėkmė
Lietuvoje kyla iš jo gebėjimo greitai reaguoti į mūsų tikrovę ir ten ieškoti
pavyzdžių pagrįsti aktuliai atpažįstamais pavyzdžiais pateikiamą sampratą, apmąstyti
ne tiek universalią, kiek, be jokios abejonės, šių dienų apčiuopiamus
visuomenės procesus ir savo asmeninį vaidmenį gyvenime.
Nepaisant to, kad filosofinė esė vokiškai pasirodė dar
tik 2012 metais, tačiau idėjos, sakyčiau, neišsikvėpusios, mat autorius kiekviename
skyriuje remiasi populiariosios masinės vartojimo kultūros kūriniais (kai kada
klasika), pavyzdžiui, Larso von Triero filmu Melancholija, kuri buvo
pasirodžiusi 2011 metais, tuo metu labai populiaria E. L. James erotine knygų
serija Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar net Gustave Flaubert romanu Ponia
Bovari. Šioje nedidukėje knygoje įžanginį žodį taria Alain Badiou Iš
naujo išrasti meilę. Įžanginis žodis ne kokia skambi metafora, bet iš esmės
tampa viso Hano knygos visrakčiu. Išties pagal Haną esame pamiršę mylėti. Pasitelkęs
graikų mitologinį dievą Erosą, jis kalba apie meilės badą mūsų visuomenėje. Erosas
– graikų dievas, atstovaujantis aistringą meilę ir geismą, kūrybinę galią. Jis
arba pirminė dievybė iš Chaoso, arba (pagal kitus pasakojimus) Afroditės sūnus,
sukeliantis meilę lanku ir strėlėmis.
Žinomas filosofas kurdamas savo filosofines mintis
remiasi priešybėmis, pvz., pozityvumo ir negatyvumo priešybe, arba Aš ir Kito
priešybe. Šiandien mylėti kitą dažnai reiškia ne Erosą, o Narcizą, nes individas
yra išmokytas atpažinti kitame save, jį gausinti, išnaudoti ir (su)tapatinti,
taip užkertant kelią nepažinumui arba Kito priėmimui su jo išskirtinėmis
savybėmis. Kitaip sakant, toli žiūrėti nereikia, užtenka įsijungti laidą Valanda
su Rūta, kur išsipusčiusios ir šeštą kartą išsiskyrusios ponios aiškina,
kokie vyrai sumauti, nes nesugebėjo joms kažko duoti. Kitaip sakant,
meilė, santykiai yra davimas, kapitalizmo išraiškos bendravimo schema,
sunaikinanti intymumo paslaptį.
„Šiandien meilė supozityvinama paverčiant
ją seksualumu, kuris taip pat paklūsta pasiekimų diktatui. Seksas yra
pasiekiamas. O seksiškumas yra kapitalas, kurį reikia gausinti. Kūnas, turintis
eksponuojamąją vertę, yra tarsi prekė. Kitas seksualizuojamas, paverčiamas
susijaudinimo objektu. Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį
galima tik vartoti. Taigi jis nebėra asmuo, nes yra suskaidytas į dalinius
sekso objektus. Nėra tokio dalyko kaip sekso asmenybė (p. 25).“
Asmeniškai prisimenu laikus, kai viskas, ką rinka
pardavinėjo, buvo reklamuojama apsinuoginusių jaunų merginų. Britney Spears
bamba su auskaru Pepsi reklamoje buvo etalonas, merginos su liemenėlėmis batų,
vaistų, grąžtų reklamose buvo toks perteklinis, kad, sakyčiau, viešojoje
erdvėje šiandien turime priešingą variantą – deseksualizavimą. Billie Eilish
pasirodęs įvaizdis taip paveikė jaunas merginas, kad jos metė svajones apie
padidintas krūtines ir įlindo į apsmukusius džinsus ir XXL džemperius,
supanašėjo su vaikinais, tačiau iš santykių šito taip lengvai pagal rinkos
madą, matyt, neišguisi, mes išmokome į kitą patys to nežinodami žiūrėti kaip į tą,
kuris būtinai turi ką nors duoti.
Autorius skiria skyrių pornografijai ir tai, ką ji (pa)keičia
mūsų visuomenėje. Buvau šiek tiek nustebintas, kad vartotojiškumo principus
meilės atžvilgiu autorius randa 1856 metais (taigi romantizmo laikotarpyje!)
pasirodžiusiame romane Ponia Bovari. Matyt, tai epochos lūžio kūrinys,
kuris kaip tik iliustruoja kuo netrukus pavirs žmonių meilės ryšiai. „Vargu
ar naujosios komunikacijos priemonės įkvepia vaizduotę. Priešingai, didelis
informacijos, ypač vaizdinės informacijos tankis vaizduotę slopina. Hipermatomumas
vaizduotės neskatina. Tad pornografija, kuri maksimizuoja vizualinę
informaciją, erotinę vaizduotę griauna. Flaubert‘as vizualinio trūkumo
negatyvumą panaudoja erotinei vaizduotei stimuliuoti. Paradoksalu, bet erotiškiausioje
romano scenoje beveik nieko nematyti. Leonas sugundo Emą pasivažinėti karieta. Karieta
be tikslo ir niekur nesustodama važiuoja per miestą, o jie abu aistringai
mylisi už nuleistų užuolaidų. Flaubert‘as kruopščiai vardina aikštes, tiltus ir
bulvarus, pro kuriuos blaškosi karieta, ir vietas, pro kurias ji pravažiuoja
<...> Tačiau nematome nieko, kas būtų susiję su įsimylėjėliais (p. 53).“
Visgi neapleidžia jausmas, kad Byung-Chul Hanas
nuolatos remiasi kapitalizmu kaip esminiu negatyvumo šaltiniu. Neapleido
mintis, kad autorius šiek tiek idealizuoja praeitį, rodo kaip nusigyveno žmonės
perspektyvą vergaudami kaip nuovargio visuomenės žmonės savo pačių verslams.
Kartais norisi stabtelėti ir sakyti: o anuomet, kada gyveno Ema iš Ponios
Bovari buvo išties geriau? Gėdinami žmonės, valdomi religinių kvailų dogmų,
lyčių kontrolės... Nebuvo juk tos jau meilės geros, nors ir su paslaptimi,
gėda, Kito nepažinumu iki galo, bet kur čia tas visuomenės Eroso klestėjimas,
kai Hamleto Ofelija galimai iš meilės nusiskandina, o Romeo ir Džuljeta
nusinuodija, o ne racionaliai sukirtę rankomis pasuka skirtingais keliais? Tam tikra
prasme negatvyvumas meilės santykiuose atnešdavo herojišką ir kvailą dramatizmą,
galgi net nesusikalbėjimą ir kitokio smurto apraiškas. Nesakau, kad
supozityvinta visuomenė ,šiandien bijanti santykiuose sunkumų ir monotonijos,
byra ir tampa individams santuokų skaičius viešais olimpiniais medaliais,
beveik vyrų ar moterų medžioklės trofėjais – tą rodo ir mūsų TV laidos, kuriose
iš esmės yra mūsų santykių, (ne)meilės atspindys.
Visgi filosofas eina toliau ir apmąsto Erosą ne tik
kaip santykių ir meilės kūrimo plotmę, bet ir protinę plotmę, kaip galimybę
mąstyti (labai patiko Platono ir Sokrato sugretinimas!). „Mąstymas be Eroso
tėra vien pakartojimas ir papildymas. O meilė be Eroso, be jo dvasinio
postūmio, išsigimsta ir virsta „paprastu juslumu“. Juslumas ir darbas yra tos
pačios eilės dalykai. Jie stokoja dvasios ir geismo (p. 62).“ Autorius vis
nepamiršta laikytis negatyvumo reikalingumo mūsų gyvenime ir tikrovėje dėmens,
o mes taip iš visų pusių bandome save visur ir visada motyvuoti, eikvoti
(aliuzija į Nuovargio visuomenę), kad bet koks negatyvas turi būti „išpjautas“
iš mūsų patirčių lauko.
„Didėjanti informacijos masė, šis
pozityvumo perteklius reiškiasi kaip triukšmas. Perregimumo ir informacijos visuomenėje
yra visuomenė, kurio triukšmo lygis nepaprastai aukštas. Tačiau, jei nėra
negatyvumo, tai lieka tik Vienodybė. Dvasia, kuri pirmiausia reiškia nerimą, už
savo gyvybingumą yra dėkingumą negatyvumui (p. 65).“ Prisiminiau paprastą gyvenimišką mūsų pačių
pavyzdį, kai visi esame pertekę daiktais, kelionėmis, dovanomis, belieka tik
dejuoti, kad per Kalėdas vėl nėra ko nupirkti, nes visur vien šlamštas, visiems
viskas galima, visi gali viską jau turėti, įsigyti, nebėra kaip nustebinti,
ypatingumą nebeįmanoma sukurti – viskas tampa vienoda. Matyt, tenka pripažinti,
ir su žmonių Erosu, kai viskas atidengta, nebėra paslapties, Aš supanašėja su Kitu
ir neleidžia numirti Aš, kad būtų patirta vadinamoji kitovė, tada išeina, kad turime
begalinį pozityvų lauką, kuriame visi tampa nuogi, nes nėra kuo apsirnegti,
visi viską turi tą patį. Paradoksas tame, kad kuo daugiau įvairovės – tuo visi vienodesni.
Šiaip knygą prisibraukiau įstrižai ir išilgai. Būtų dar
galima tęsti ir tęsti potemes iš atskirų eseistinių teksto vietų, bet visumoje Eroso
agonija aiški. Pabaigoje Tomas Sodeika tarsi vėl perfrazuoja visos knygos
turinio idėjas ir leidžia skaitytojui vėlei kaip iš kokio konspekto susidėlioti
perskaitytas Byung-Chul Han mintis. Nors autorius beveik neliečia buitinio
lygmens, tačiau būtent savo filosofinėmis mintimis nusako, kodėl klestintys ir
smarkiai dirbantys europiečiai vis mažiau nori turėti vaikų, kodėl lengviau
auginti du šunis ir nekęsti kaimyno vaikų, kodėl sunku išgyventi 30 ar daugiau
metų santuokoje, kodėl nebemokame priimti kito ir taip aršiai įrodinėjame savo
vertę ir nuomonę, kovojame ir vartojame, kovojame ir vartojame... Esame
užvaldyti Arėjo inertiškos jėgos, bet iš paskutiniųjų taip trokštame būti
mylimi, mylintys ir besąlygiškai pripažinti, – bet dažnai tik tiek, kol kelio
nepastoja Narcizas, neleidžiantis išnykti ego.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą