Spektaklis "Išvarymas", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ yra tiek prikalbėta ir prirašyta, kad kažin ar ką nors naujo galiu pasakyti. Pasidalysiu savo įspūdžiais ir tiek.

 

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš 15 metų, t. y. 2011 metais, o man tik 2025 metų vasarą pagaliau pavyko pamatyti legendinį Koršunovo spektaklį, kurio fenomenas iki šiol neatslūgsta. Ir tai gryna tiesa, nes pabandykite gauti bilietų geroje vietoje, kol neišsipirko kokios įmonės ir jų darbuotojai urmu! Pavieniai bilietai geroje vietoje – tikra laimė. Laukiau šios progos ir pagaliau sulaukiau. Pernai ištisa serija šio spektaklio pasirodymų buvo atšaukta sunegalavus aktoriui, o šią vasarą pakartotinai surengti papildomi spektakliai – salės pilnos, bilieto kaina siekia 100 eurų. Ir ką? Susiruošiau ir aš pažiūrėti vienintelio spektaklio, kuris buvo rodomas net pilnose arenose! Žinojau, kad verta, todėl šįkart nedvejojau, nors atsiėjo ir nemažai – viešbučiai, transportas ir rizika, jog spektaklis dėl kokių nors aplinkybių gali ir neįvykti, bet viskas baigėsi labai gerai.

 

Spektaklis prasidėjo 5 valandą ir baigėsi prieš vidurnaktį, t. y. beveik 6 valandų teatrinė patirtis, kurios taip lengvai neišmuši iš galvos. Tam tikra prasme, genialusis Koršunovas yra tikra teatro legenda ir mūsų teatras yra puikus.

 

Žinokite, šiek tiek prailgo, išties išsėdėti kad ir su dviem pertraukomis iki galo nepasiruošus kavos po ilgos dienos reikia pastangų, todėl į spektaklį rekomenduoju eiti gerai fiziškai pailsėjus, kad nepristigtų dėmesio koncentracijos. Istorija sukurta dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus, su kuriuo Koršunovas jau ilgą laiką dirba. Labai man patiko jų bendrystė ir spektaklis „Miegantys“, tad tikiuosi pamatyti ir apie Imanuelį Kantą (jau kitą teatro sezoną). „Išvarymas“ iš esmės pasakoja apie laikotarpį po stojimo į Europos Sąjungą, po vadinamųjų 2004-ųjų, kai atsivėrė sienos ir galimybė lietuviams emigruoti, susikurti savo sėkmės istoriją. Kaip žinia, didžiajai daliai tą padaryti pavyko, o kai kurie baigė savo gyvenimus kalėjimuose arba po tiltais. Marozai, kekšės, gyvenimo nieko prarasti nebijantys smurtautojai ir nuoširdūs naivuoliai, sunkaus darbo nebijantys patiklieji – visokio plauko lietuviai vienu autobusu išsiruošia į Londoną kaip į stebuklų šalį, tačiau nutinka labai greitas pravalas – jie netenka pasų, o žadėtas darbas ir galimybės greitai žlunga.

 

Pagrindinis veikėjas Benas (aktorius Kęstutis Cicėnas) autobuse susipažįsta su Egle, su kuria dar susitiks Londone, kai gyvenimas juos suves. Ar tai tragiškos meilės istorija? Kažkiek. Bet labiausiai, sakyčiau, Vandalo (aktorius Marius Repšys) ir Beno draugystės istorija, paženklinta išdavyste, atleidimu ir pragaištimi. Benas Londone yra integruotas policininkas, šnipas, bet atsidūręs benamio pozicijoje lieka eiliniu imigrantu pastumdėliu, kuris nebegali grįžti į Lietuvą, todėl glaudžiasi pas anarchistus ir gyvena morgo karstuose, kol galiausiai žingsnis po žingsnio atsitiesia, susikuria naują tapatybę, tačiau praeitis nuolat Beną/Robertą persekioja, kol galiausiai jis suvokia, kad negali pabėgti nuo savasties.

 

Spektaklis „Išvarymas“ pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad ten pilna atpažįstamo žargono ir keiksmų, prie kurių asmeniškai nesu pratęs, tačiau spektaklio pabaigoje tai jau tapo kone savita „namų kalba“, o tai rodo, kaip greitai kalbiškai priprantama prie smurtinės kalbos. Iš tikrųjų spektaklis galingas tuo, kad ne tik per Beną, bet ir per antraeilius veikėjus papasakoja bendrą margą tautos likimą užsienyje. Vienas įsimintiniausių ir tragiškiausių veikėjų – svajoklė fotografė Eglė, kuri nepritapusi prie britų visuomenės ir negavusi Beno meilės galiausiai tampa kekše, kuri gauna galą. Puikus Gailės Butvilaitės pasirodymas! Kaip, beje, ir Mariaus Repšio sukurtas charizmatiškas marozas Vandalas, bet labiausiai, sakyčiau, šiame spektaklyje be atvangos gyventi ir veikti reikia Kęstučiui Cicėnui, kuris sukūrė nepamirštamą ir evoliucionuojantį veikėją.

 

Šiaip galvoju, kad spektaklis turėjo būti ypač 2011-2012 metais aktualus, kai tik iš tikrųjų pradėjome reflektuoti lietuvių patirtis emigracijoje, kai iš tikrųjų aidu parėjo į viešumą pas mus sukrečiančios istorijos apie išgyvenimą savotiškuose laukiniuose Vakaruose. Šiandien, manau, ypač jau po karantino daugelis dalykų jau pasikeitę, o emigruojantys lietuviai jau moka puikiai kalbą, suvokia galimybes ir paklydimus, nėra naivūs, dažniausiai jau remiasi tuo, kad kažkas ten iš artimųjų ar pažįstamų jau laukia. Vaikščiodamas po didmiesčių rajonus, pagalvoju dažnai, kad dar kokiais 2004 metais tuose rajonuose sutemus būdavo labai pavojinga: kur visi jie pasidėjo? Ogi emigravo, sunyko, išmirė, susėdo į kalėjimus ir iš tikrųjų, nors spektaklis apie išvarymą, bet jis ir apie savitą apsivalymą nuo naivumo, smurto, iliuzijų. Sakyčiau, spektaklis istorinis ir jį jau galima nagrinėti kaip išgyventą patirčių laiką, ypač traumos aspektus, vienatvės ir gyvenimo prasmės dalykus.

 

Tai įspūdingas spektaklis, tikrai. Kartą gyvenime tikrai verta pamatyti. Beje, labai patiko gyva muzika! Bet ar tai mano mėgstamiausias O. Koršunovo pastatymas? Tikrai ne. Esu senamadiškas, tad tebesu ištikimiausias Koršunovo Šekspyro dramų interpretacijų gerbėjas. Techniškai žiūrint „Išvarymas“ nėra pats įdomiausias ar netikėčiausias spektaklis netgi scenografiškai žiūrint (gal pernelyg daug apie jį buvau girdėjęs ir žinojau ko iš jo tikėtis?), tačiau tai organiškai laiką įvairiais aspektais detaliai atskleidžiantis pamfletas, kurio taip lengvai neužmirši, kuriam komizmas ir tragedija yra neatsiejami susimovusio emigranto gyvenimo palydovai.

 

Jūsų Maištinga Siela