Sveiki, skaitytojai,
Nesu kažin koks didelis Gabrieliaus Vagelio
klausytojas, nors tikiu, kad jis turi didelį ir ištikimų gerbėjų ratą. Visai
neseniai, birželio 11 dieną, jis viešai pristatė savo trečiąjį solo albumo „Prizmė“,
kurį kūrė kartu su Jāniu Jačmenkiniu. Albumą sudaro aštuoni nauji kūriniai,
tarp kurių yra ir kūrinys „Ženklai“. Paklausiau atkarpomis visą albumą
ir galbūt šioji daina man kol kas labiausiai patiko, turiu galvoje, jo ritmiką,
melodiją ir žodžius, kurie man primena lietuvišką populiariąją muziką iš kokių
nors 2005-ųjų metų (gal grupę Pikaso?). Šiaip tai sveikinu už pavykusį
priedainį ir melodingą priedainį, kuris, manau, daugeliui patiks, nors pats
Vagelio balso tembras labai jau savitas... Prislopintas, patiks tikrai ne
kiekvienam, bet yra kaip yra, tad belieka sveikinti dėl kūrinio.
Gabrielius Vagelis –
Ženklai
[žodžiai / lyrics]
Nieko nemačiau – raudonai degė ženklai
Krūtinė plyšta, bet nieko nesakai
Ar gyvas aš išeisiu, ar liksiu čia
Užmigsiu su tamsa
Nieko nejutau, man taip apmaudu
Nebandžiau prieiti iki pat gelmių
Paviršium pažinau tavo kūną
Dabar šaltesnis vis arti, kai jis būna
Suku atgal minutę tą, pasibaigė joje daina
Kas buvo, nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Liečiu, atrodo, ne pirštus
O ledo gabalėlius
Bandau tirpdyti juos karštais
Lietimais lūpų kraštais
Išduoda man tai vieną
Kad nešvis taip, kaip kasdieną
Kitas vaizdas akyse tavo
Apkrėtęs taip, kaip tu mano
Suku atgal minutę tą, pasibaigė joje daina
Kas buvo, nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą