2 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Douglas Stuart, Casey McQuiston, Bernardine Evaristo, Yossi Avni-Levy, Arundhati Roy

Douglas Stuart yra škotų kilmės amerikiečių rašytojas, kurio debiutinis romanas „Šugis Beinas“ (Shuggie Bain) iškart pelnė jam tarptautinį pripažinimą ir 2020 metais buvo apdovanotas prestižine „Booker“ premija. Gimęs Glazge, Škotijoje, 1976 metais, Stuartas patyrė sunkią vaikystę, augdamas su alkoholike motina, o šios asmeninės patirtys giliai paveikė jo kūrybą. Prieš tapdamas rašytoju, Stuartas daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai dirbo mados dizaineriu Niujorke, tačiau niekada nepamiršo savo šaknų ir skausmingų prisiminimų, kurie galiausiai virto literatūrine šedevru. Jo kūryba pasižymi brutaliu atvirumu, psichologiniu gyliu ir gebėjimu atskleisti socialinės atskirties, skurdo ir priklausomybių problemas.

Romane „Šugis Beinas“, išleistame 2020 metais, Douglas Stuart pasakoja širdį veriančią istoriją, nukeliančią į 1980-ųjų Glazgo darbininkų klasės rajonus, niokojamus Margaret Tečer politikos ir masinio nedarbo. Knygos centre – jaunėlis iš trijų vaikų, Šugis Beinas, ir jo nepaprastas ryšys su motina Agnesa, kuri vis giliau grimzta į alkoholizmą. Šugis, priverstas tapti suaugusiu anksčiau laiko, bando išgelbėti savo motiną, vienintelę jam artimą sielą, tuo pat metu grumdamasis su savo paties tapatybe ir seksualumu aplinkoje, kuri yra jam nepalanki ir atšiauri.

 

Viena pagrindinių „Šugio Beino“ temų yra priklausomybė ir jos destruktyvus poveikis šeimai. Agnesa, knygos siela, yra paveikslas moters, įstrigusios skurde, neviltyje ir priklausomybėje, ieškančios paguodos alkoholyje. Stuartas negailestingai, bet su giliu supratimu, parodo, kaip Agnesos priklausomybė niokoja jos šeimą, griauna viltis ir verčia jos vaikus, ypač Šugį, prisiimti neįmanomą naštą. Tai taip pat yra pasakojimas apie klasės ir socialinę atskirtį, iliustruojantis, kaip deindustrializacija ir skurdas veikia bendruomenes, atimant orumą ir viliojant į destruktyvius įpročius.

 

Knygoje itin svarbi LGBTQ+ tema, kuri persipina su pagrindinio veikėjo Šugio tapatybės paieškomis ir išgyvenimu. Šugis nuo pat mažens išsiskiria iš savo aplinkos – jis yra „kitoks“, „moteriškas“ ir atvirai ar netiesiogiai apibūdinamas kaip „poof“ (iškreiptas žodis, reiškiantis gėjų) aplinkoje, kurioje dominavo „kietas vyriškumas“. Nors knygoje tiesiogiai nekalbama apie jo seksualinės tapatybės apibrėžimą, akivaizdu, kad Šugis yra geidžiamas tos pačios lyties asmenų. Jo elgesys, pomėgiai ir gebėjimas bendrauti skiriasi nuo stereotipinių vietinių berniukų. Jis myli madą, grožį ir meną, o šie bruožai nuolat jį verčia būti patyčių ir atstūmimo objektu. Stuartas itin jautriai parodo, kaip homofobija ir priekabiavimas, kylantys iš šios itin konservatyvios ir maskuliniškos aplinkos, veikia jauną Šugį, priverčiantį jį nuolat slėpti savo tikrąjį aš ir stengtis „tapti normaliu“. Tačiau nepaisant viso to, Šugis išlieka ištikimas savo motinai ir giliai myli ją, net kai visi kiti ją palieka. Ši besąlygiška meilė tampa jo išgyvenimo varikliu ir vilties spindulėliu niūrioje realybėje.

 

„Šugis Beinas“ yra ne tik sielos drama apie priklausomybės niokojimą, bet ir gili istorija apie tapatybės paieškas, priklausomybę, meilę ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis. Douglas Stuartas, pasitelkdamas savo asmenines patirtis ir nepaprastą įžvalgą, sukūrė nepamirštamą romaną, kuris ne tik atskleidžia sunkų gyvenimą Glazgo getuose, bet ir kalba apie universalius žmogiškosios dvasios išbandymus, ypač tuos, kurie susiję su atvirumu ir priėmimu. Tai galingas pasakojimas apie išgyvenimą, kuriame skausmas persipina su viltimi, o meilė triumfuoja prieš neviltį.

Casey McQuiston yra šiuolaikinė amerikiečių autorė, kuri greitai tapo viena ryškiausių balsų romantiškos komedijos ir jaunimo literatūros žanruose. Gimusi 1991 metais, McQuiston išsiskiria savo gebėjimu kurti džiaugsmingas, įtraukiančias ir ypač pozityvias istorijas, kuriose dominuoja įvairi LGBTQ+ reprezentacija. Prieš tapdama bestselerių autore, ji dirbo įvairius darbus, o jos kūrybinė kelionė atvedė prie knygų, kurios atspindi modernią romantiką, šiuolaikines socialines problemas ir šviežiai pavaizduotus personažus. McQuiston stilius yra gyvas, humoristinis ir kupinas šilumos, leidžiantis skaitytojams pasinerti į meilės ir priėmimo pasaulį.

Garsiausias ir itin populiarus Casey McQuiston romanas yra „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ (angl. „Red, White & Royal Blue“), išleistas 2019 metais. Šis romanas akimirksniu tapo bestseleriu ir greitai pelnė kultinį statusą tarp LGBTQ+ bendruomenės ir platesnės auditorijos. Knygos siužetas yra originalus ir itin patrauklus: jame pasakojama apie aistringą ir slaptai besivystančią meilės istoriją tarp Amerikos Pirmojo Sūnaus Alekso Klermonto-Diaz ir Didžiosios Britanijos princo Henrio.

 

Romane „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ itin stipriai ir teigiamai akcentuojamos LGBTQ+ temos, kas tapo viena pagrindinių knygos populiarumo priežasčių. Pagrindinė knygos esmė yra gejų meilės istorija, pateikiama itin pozityviai ir džiaugsmingai. Aleko ir Henrio santykiai prasideda nuo viešos nesantaikos, kurią priverstinai tenka suvaidinti, kad būtų išvengta tarptautinio skandalo. Tačiau ši apsimestinė draugystė greitai perauga į nuoširdų ryšį, o vėliau – į gilią, aistringą ir slapta besivystančią romantiką. McQuiston vengia nereikalingos traumos ir melodramos, dažnai pasitaikančios LGBTQ+ literatūroje, vietoj to pabrėždama meilės džiaugsmus, abipusį palaikymą ir laimę, atrandant savo sielos draugą.

 

Nors knyga yra romantinė komedija, ji jautriai nagrinėja ir „išėjimo iš spintos“ temą, ypač princo Henrio atveju. Jo kova su viešu vaidmeniu ir asmenine tapatybe, baimė nuvilti savo šeimą ir šalį, kartu su Aleko besąlygišku palaikymu, leidžia pamatyti šį procesą su visais jo sunkumais, bet ir su viltimi, kad meilė ir autentiškumas gali nugalėti socialinius lūkesčius. Knyga rodo, kaip meilė gali padėti žmogui atrasti ir priimti save. Romane taip pat leidžiama pažvelgti, kaip aukščiausių politinių ir karališkųjų sluoksnių atstovai susiduria su LGBTQ+ temomis. Aleko mama yra pirmoji Amerikos prezidentė (fiktyvi), kuri palaiko savo sūnų, o tai siunčia galingą žinutę apie priėmimą ir paramą. Princo Henrio kelias yra sudėtingesnis dėl monarchijos tradicijų ir visuomenės lūkesčių, tačiau knyga rodo ir laipsnišką permainų galimybę. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ išsiskiria savo pozityvia ir viltinga atmosfera. Knyga atvirai rodo, kad laiminga ir sėkminga LGBTQ+ meilės istorija yra įmanoma ir kad priėmimas bei palaikymas gali būti rasti netikėčiausiose vietose. Tai yra labai svarbi žinia jauniesiems skaitytojams, ypač tiems, kurie patys ieško savo tapatybės ar kovoja su visuomenės spaudimu.

 

Be romantinių ir LGBTQ+ temų, knyga taip pat nagrinėja politikos užkulisius, žiniasklaidos įtaką ir asmens laisvę vs. viešąjį gyvenimą. Aleksas ir Henris yra ne tik įsimylėjeliai, bet ir viešosios figūros, nuolat stebimos ir vertinamos. Jų santykiai atskleidžia spaudimą, su kuriuo jie susiduria, ir jų ryžtą kovoti už teisę būti savimi ir mylėti. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ yra daugiau nei tiesiog meilės istorija – tai šventė meilei be sienų, išankstinių nuostatų ir lūkesčių. Casey McQuiston sukūrė romaną, kuris ne tik linksmina ir įkvepia, bet ir yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą, siūlantis vilties ir pozityvumo kupiną naratyvą. Romanas vėliau buvo adaptuotas į filmą, kas dar labiau padidino jo populiarumą ir pasiekiamumą, įtvirtinant jo vietą populiariosios kultūros kanone.

Bernardine Evaristo yra iškili britų rašytoja, įsimintina dėl savo novatoriško ir eksperimentinio požiūrio į pasakojimą, taip pat dėl atviro ir gilaus dėmesio juodaodžių moterų patirtims Didžiojoje Britanijoje. Gimusi Londone 1959 metais, ji yra nigerietiško ir angliško paveldo atstovė, o šios tapatybės sankirtos yra nuolatinė jos kūrybos tema. Evaristo yra įvairiapusė menininkė, kuri ne tik rašo romanus, bet ir kuria poeziją, pjeses, trumpąsias istorijas, be to, ji yra aktyvi kultūrinio gyvenimo veikėja ir mokslininkė. Jos kūryba dažnai laužo tradicines naratyvo formas, siekdama atspindėti sudėtingą ir daugialypę šiuolaikinio gyvenimo, ypač marginalizuotų bendruomenių, tikrovę. Kulminacija jos karjeroje tapo 2019 metais pelnyta prestižinė „Booker“ premija už romaną „Mergaitė, moteris, kita“ (angl. „Girl, Woman, Other“), kurią ji pasidalijo su Margaret Atwood.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“, išleistame 2019 metais, Bernardine Evaristo sukūrė išskirtinį ir daugiasluoksnį naratyvą, kuris apima dvylikos skirtingų juodaodžių Didžiosios Britanijos moterų gyvenimus ir patirtis. Ši knyga yra tarsi polifoninis choras, kuriame kiekviena moteris turi savo unikalų balsą, istoriją ir perspektyvą, tačiau visos jos susijungia sudėtingame ir dinamiškame tapatybių tinkle. Evaristo atsisako tradicinės skyrybos ir pasitelkia unikalų prozos-poezijos stilių, kuris skaitytojui leidžia pajusti kiekvienos moters vidinį pasaulį ir minties srautą. Nors knyga skirta apšviesti platesnes rasės, klasės ir lyties temas, ji ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas.

 

Knygoje itin giliai ir įvairiapusiškai tyrinėjamos LGBTQ+ temos, atskleidžiant skirtingas seksualines orientacijas ir lytines tapatybes per personažų patirtis. Dauguma romano veikėjų yra lesbietės, biseksualės arba queer tapatybės moterys, o jų romantiniai santykiai, iššūkiai ir džiaugsmai yra integruoti į platesnį pasakojimą apie jų gyvenimus. Pavyzdžiui, knyga prasideda nuo Amės, brandžios lesbietės dramaturgės, kuri rengia savo naujos pjesės premjerą. Jos draugių ratas ir santykiai su kitomis moterimis, įskaitant buvusias meilužes, sukuria autentišką LGBTQ+ patirčių mozaiką. Per kitas veikėjas, tokias kaip Dominika ar Karolaina, Evaristo vaizduoja lesbiečių tapatybės paieškas, bendruomeniškumą, kartų skirtumus LGBTQ+ erdvėje ir santykių sudėtingumą. Nėra jokio moralizavimo ar stereotipų – tik nuoširdus ir įžvalgus įvairių moterų meilės ir gyvenimo pasirinkimų pavaizdavimas.

 

Be LGBTQ+ temų, romanas gilinasi į daugybę kitų svarbių problemų, kurios yra neatsiejamos nuo šiuolaikinių juodaodžių moterų patirčių. Knyga kalba apie rasizmą ir baltosios visuomenės hegemoniją Didžiojoje Britanijoje, atskleidžiant, kaip rasinės tapatybės formuoja personažų gyvenimus, jų galimybes ir iššūkius. Taip pat nagrinėjamos klasės skirtumai ir socialinė mobilumas, parodant, kaip ekonominė padėtis veikia moterų pasirinkimus ir gyvenimo trajektorijas. Feminizmas ir jo įvairios atšakos yra dar viena centrinė tema, kuriame svarstoma, kas yra feminizmas skirtingoms moterims ir kaip jis evoliucionuoja per kartas. Evaristo sugeba atskleisti tiek jaunų aktyvisčių, tiek vyresnio amžiaus moterų, kurios kovojo už savo teises, perspektyvas.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra ne tik novatoriškas literatūros kūrinys dėl savo struktūros ir stiliaus, bet ir galingas socialinis komentaras. Bernardine Evaristo sukuria daugiabalsį naratyvą, kuris švenčia juodaodžių moterų stiprybę, atsparumą ir įvairovę, atskleidžiant jų unikalumą ir bendrą žmogiškumą. Knyga yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą ir šiuolaikinę prozą, siūlanti sudėtingą, įtraukiančią ir itin reikšmingą skaitymo patirtį.

Yossi Avni-Levy yra unikalus Izraelio rašytojas ir diplomatas, kurio kūryba išsiskiria gilumu, asmeniškumu ir poetiškumu. Gimęs Izraelyje 1962 metais, ir pats kilęs iš Irano bei Afganistano žydų šeimų, Avni-Levy yra praturtinęs savo kūrybą Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimu bei asmeninėmis patirtimis. Jis studijavo Vidurinių Rytų istoriją ir teisę, o vėliau sėkmingai dirbo diplomatinį darbą, atstovaudamas Izraeliui įvairiose šalyse, įskaitant Vokietiją, Serbiją ir, nuo 2019 metų, Lietuvą. Jo literatūrinė veikla, už kurią 2008 metais jam buvo įteikta Izraelio ministro pirmininko premija už hebrajų literatūrą, dažnai apjungia autobiografinius elementus su plačiomis istorinėmis ir kultūrinėmis panoramomis.

Romane „Meilės prekeiviai“ (hebrajų kalba – „Rochlei ha-ahavot“), išleistame 2019 metais ir netrukus išverstame į lietuvių kalbą, Yossi Avni-Levy pasakoja jautrią ir daugiasluoksnę istoriją, kuri susieja praeitį su dabartimi, o asmenines patirtis su kultūrine atmintimi. Knygos centre – Izraelio lingvistikos profesorius Asafas, kuris kartu su savo partneriu Ido Tel Avive pasitinka savo naujagimį. Tėvystės džiaugsmas sumišęs su begaline meile, nerimu ir troškimu būti geru tėvu. Greta šios šiuolaikinės linijos, romane vystoma ir antra siužetinė linija, nukelianti skaitytojus į 1940-ųjų Heratą, Afganistaną, kur jaunas žydų berniukas Mašiachas atranda savo aistrą turgaus šokėjams. Šios dvi istorijos susipina, atskleisdamos šeimos paslaptis, kartų ryšius ir, svarbiausia, įvairias meilės formas.

 

„Meilės prekeiviai“ ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas, integruodamas jas į platesnį pasakojimą apie tėvystę, šeimą ir kultūrinį paveldą. Asafas ir jo partneris Ido yra gėjų pora, tapusi tėvais, o tai yra viena iš pagrindinių romano siužeto ašių. Knyga tyrinėja ne tik homoseksualios tėvystės džiaugsmus ir iššūkius šiuolaikiniame Izraelyje, bet ir gilinasi į Asafos santykius su savo tėvais – ypač su tėvu, kurio Alzheimerio liga verčia Asafą permąstyti savo praeitį ir neišsakytas tiesas. Avni-Levy nuoširdžiai ir atvirai kalba apie homoseksualią tapatybę ir jos formavimąsi konservatyvioje, bet besikeičiančioje visuomenėje. Antroji siužeto linija, pasakojanti apie Asafos dėdę, kuris Afganistane buvo turgaus šokėjas ir turėjo santykius su Paštūnų vyru, atskleidžia homoseksualumo raišką ir priėmimą visiškai kitokiame kultūriniame ir istoriniame kontekste. Ši perspektyva leidžia autoriui praplėsti skaitytojo supratimą apie meilę ir intymumą, nepaisant kultūrinių ar religinių barjerų.

 

Knygoje taip pat nagrinėjamos tėvystės ir sūnystės temos, neapsiribojant vien tradicine šeimos samprata. Asafas bando būti geru tėvu savo naujagimiui, tuo pat metu susitaikydamas su savo paties tėvo vaidmeniu ir praeitimi. Romane keliami klausimai apie tai, ką reiškia būti sūnumi, kokią įtaką tėvai daro vaikų gyvenimui ir kaip kartos perduoda savo patirtis ir traumas. Tai taip pat istorija apie tapatybės paieškas – tiek asmeninės, tiek kultūrinės. Asafas, kaip Izraelio žydas, turintis Afganistano ir Irano šaknis, siekia suprasti savo kilmę ir paveldą, o jo dėdės istorija Afganistane tampa raktu į praeitį ir savo paties tapatumo suvokimą. Yossi Avni-Levy „Meilės prekeiviai“ yra jautrus, poetiškas ir giliai asmeniškas romanas, kuris leidžia pažvelgti į sudėtingas šeimos, meilės ir tapatybės problemas per LGBTQ+ perspektyvą, tuo pat metu įpindamas egzotiškų kultūrinių detalių ir istorinį kontekstą. Tai yra reikšmingas kūrinys, praturtinantis šiuolaikinę literatūrą savo atvirumu ir universalumu.

Arundhati Roy yra viena ryškiausių šiuolaikinės Indijos ir pasaulio literatūros asmenybių, giliai atsidavusi socialiniam ir politiniam aktyvizmui. Gimusi 1961 metais Šilongo mieste, Indijoje, ji išgarsėjo visame pasaulyje po to, kai 1997 metais buvo išleistas jos debiutinis romanas „Mažmožių Dievas“ (The God of Small Things), pelnęs jai prestižinę „Booker“ premiją. Šis romanas, pasižymintis lyrine proza ir sudėtinga naratyvine struktūra, atvėrė skaitytojams duris į Indijos visuomenės sudėtingumą, kastų sistemą ir asmeninių tragedijų gilumą. Be grožinės literatūros, Roy yra žinoma ir kaip aštri publicistė, kritikuojanti globalizaciją, neoliberalizmą, branduolinius ginklus, Indijos vyriausybės politiką Kašmyre ir kitus socialinius bei aplinkosaugos klausimus. Jos kūryba neatsiejama nuo gilaus politinio ir etinio įsipareigojimo.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ (angl. „The Ministry of Utmost Happiness“), išleistas 2017 metais, yra antrasis Arundhati Roy romanas, pasirodęs po ilgos, dvidešimties metų pertraukos. Ši knyga yra ambicingas, platus ir sudėtingas epas, apimantis kelis dešimtmečius ir daugybę personažų, gyvenančių Indijos pakraščiuose – Delio senamiesčio griuvėsiuose, Kašmyro konflikto zonoje ir kitose užmirštose vietose. Romanas pasakoja apie meilę, praradimą, atsparumą ir žmogaus orumą, brutalios tikrovės kontekste. Šiame kūrinyje ypač ryškiai išryškėja LGBTQ+ temos, kurios yra neatsiejama platesnio marginalizacijos ir tapatybės tyrinėjimo dalis.

 

Knygos centre – Andžum, translytė moteris (hijra), kuri yra vienas iš pagrindinių romano balsų ir pasakotojų. Jos istorija – tai kelionė nuo gimimo kaip berniuko iki savęs atradimo ir gyvenimo hijrų bendruomenėje, kuri Indijoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Andžum patiria atstūmimą iš savo šeimos, visuomenės priespaudą, smurtą, tačiau randa prieglobstį ir šeimą tarp kitų hijrų Delio „Chaupal“ (bendruomenės namuose), o vėliau – savo pačios įkurtoje „Didžiausios laimės ministerijos“ kapinėse. Per Andžum istoriją Roy gilinasi į translyčių žmonių patirtį Indijoje, atskleisdama ne tik jų skausmą ir diskriminaciją, bet ir jų atsparumą, dvasinį stiprumą, humoro jausmą ir unikalų vaidmenį visuomenėje.

 

Be Andžum, romane pasirodo ir kiti LGBTQ+ personažai, o jų istorijos, nors ir fragmentiškos, papildo sudėtingą Indijos visuomenės, kurioje egzistuoja įvairios meilės formos, paveikslą. Knyga atvirai kalba apie homoseksualumą ir biseksualumą, nagrinėdama šias tapatybes kontekste, kurį formuoja religija, tradicijos ir šiuolaikinės socialinės normos. Roy nuoširdžiai ir be teismo vaizduoja šių personažų meilės istorijas, jų viltis ir nusivylimus, pabrėždama, kad meilė gali klestėti ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ yra ne tik pasakojimas apie LGBTQ+ tapatybes, bet ir plati panorama apie marginalizuotus Indijos balsus. Knyga tiria kastų sistemą, religinį fanatizmą, skurdą, smurtą prieš moteris, politinį aktyvizmą ir Kašmyro konfliktą. Roy talentingai persipina šias temas, parodant, kaip asmeninės istorijos neatsiejamos nuo platesnių socialinių ir politinių įvykių. Romane gausu įvairių pasakojimo stilių – nuo poetiškos prozos iki reportažo elementų, kas suteikia knygai unikalumo ir dar labiau įtraukia skaitytoją. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“ yra galingas, kompleksinis ir itin reikšmingas romanas, kuris ne tik apšviečia LGBTQ+ patirtis Pietų Azijos kontekste, bet ir kviečia skaitytoją pažvelgti į pasaulį marginalizuotųjų akimis, suvokiant jų atsparumą ir begalinę žmogiškumo gilumą.

 

Maištinga Siela