Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.
Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis
nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai
ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą
kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai
kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį
žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius
tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors
ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį
dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir
laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos
pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau
nei milijonu kopijų.
„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus
Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama
apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja
apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo
paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas,
Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti
išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas
apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris
gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.
Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties
tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo
ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir
kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia
kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų
balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi
į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje
istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir
neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės
net didžiausioje kančioje.
Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.
Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs
kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia
skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir
pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius
vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis:
pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira
skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų
laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai
rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline,
Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs
tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana,
jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje,
pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo
vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo
charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.
„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas
apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą
žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai
atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas,
neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus
atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne
Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei
persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu
šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir
problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir
neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar
besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras,
aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai
parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas,
parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje
šeimos istorijoje.
Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.
Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“)
pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo,
atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje,
Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo,
klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų,
Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje
persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų.
Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.
„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir
jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros
kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir
biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius
konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai
biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai
ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis,
taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo
homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų
porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai
Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame
homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios
naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus
seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus
žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos
literatūroje.
„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą
meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo
susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir
vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas
padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu
į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.
Alice Oseman
yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų.
Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo
nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos
šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek
grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin
svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos
problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais,
kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir
temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.
Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman
išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija,
prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką
populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja
apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick
Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs
iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas
regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau,
susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir
galiausiai atranda, kad yra biseksualus.
Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.
„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra
neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar
romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai
nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m.
e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui
Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą,
meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai
apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes,
pasižymintys giliu įžvalgumu.
„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas
sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo
imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+
tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui
Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio
ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus
širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę
kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę
trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis
santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip
universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir
socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo
vyro buvo priimtini.
Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras
homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje
subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą –
Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais
krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be
moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos
prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su
šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie
meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas,
jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo
viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia
tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą.
„Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo
atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su
neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai
nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties
tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis,
vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą