Madonna's Confessions on a Dance Floor era (2005-2006) all singles vinyls: Hung Up, Sorry, Get Together, Jump

 

Madonnos „Confessions on a Dance Floor“ era, apėmusi maždaug 2005–2006 metus, žymi ryškų sugrįžimą prie jos šokių muzikos šaknų, po introspektyvesnių ir eksperimentinių albumų kaip „Ray of Light“ ir „Music“, bei politiškai angažuoto „American Life“. Ši era buvo švęsto disko muzikos, elektronikos ir Madonnos, kaip šokių muzikos karalienės, pozicijos patvirtinimas. Albumas buvo tarsi nepaliaujamas šokių vakarėlis, skirtas atgaivinti klausytojų dvasią ir suteikti pabėgimą nuo kasdienybės.

„Confessions on a Dance Floor“ albumas, išleistas 2005 m., buvo sumanytas kaip nepaliaujama šokių muzikos kelionė. Dainos sklandžiai pereina viena į kitą, sukuriančios didžėjaus rinkinio įspūdį, be pauzių tarp kūrinių. Ši struktūra primena disko eros didžėjų kultūrą ir klubų atmosferą. Muzikine prasme albumas buvo ryškus disko, eurodisko, house ir nu-disco mišinys. Madonna bendradarbiavo su britų prodiuseriu Stuartu Price'u, kuris įnešė energingumo ir gyvumo, sumaniai derindamas modernią elektroninę produkciją su klasikiniais disko ir 70-ųjų bei 80-ųjų šokių muzikos elementais. Albume skambėjo ABBA, Giorgio Moroder ir Donna Summer įtakos atgarsiai, tačiau jie buvo apvilkti šiuolaikiniu skambesiu. Madonnos vokalas buvo energingas ir jausmingas, puikiai atitinkantis pulsuojančius ritmus. Albumo temos sukosi apie šokio, išsilaisvinimo, meilės paieškų ir džiaugsmo idėjas. Net ir dainos, kurios lietė sunkesnes temas, kaip antai „Sorry“ (apie atsiprašymą ir atsisveikinimą), išlaikė optimistišką, šokių grindinio nuotaiką. Visa koncepcija buvo susikaupimas į šokio gydomąją galią ir jo gebėjimą sujungti žmones.

 

„Confessions on a Dance Floor“ eros vizualinė estetika buvo ryški, energinga ir kupina disko glamūro, kartu su moderniu posūkiu. Madonna vėl pasirodė su platininiais blondinės plaukais, vilkėdama aptemptus, dažnai disko įkvėptus drabužius, atspindinčius jos atsinaujinusią energiją ir grįžimą prie šokių muzikos. Vizualiniai elementai dažnai apėmė neonines šviesas, švytinčias grindis ir stilizuotą šokių aikštelės estetiką. Pagrindinis albumo singlas „Hung Up“ (2005 m.) buvo momentinis pasaulinis hitas, panaudojęs ikonišką ABBA dainos „Gimme! Gimme! Gimme! (A Man After Midnight)“ semplą. Jis puikiai atspindėjo albumo esmę – disko atgimimą ir Madonnos gebėjimą sujungti praeitį su dabartimi. Antrasis singlas, „Sorry“ (2006 m.), tapo dar vienu dideliu hitu, ypač JK, pasižymintis greitu tempu ir aiškiai juntama 80-ųjų disko įtaka. „Get Together“ (2006 m.), kupina transo ir house elementų, pabrėžė ryšių užmezgimo ir bendruomenės svarbą šokių aikštelėje. Paskutinis singlas „Jump“ (2006 m.) buvo energingas ir motyvuojantis kūrinys, įkvėptas 80-ųjų popmuzikos ir Madonnos patirties didmiestyje.

 

„Confessions on a Dance Floor“ sulaukė išskirtinai teigiamo kritikų įvertinimo. Jie gyrė Madonnos drąsų grįžimą prie šokių muzikos, jos gebėjimą atgaivinti disko žanrą šiuolaikiniam klausytojui ir Stuarto Price'o meistrišką produkciją. Albumas buvo plačiai laikomas Madonnos „formos sugrįžimu“ ir įrodymu, kad ji tebėra nepralenkiama šokių muzikos ikona. Kritikai ypač atkreipė dėmesį į vientisą dainų perėjimą ir bendrą albumo energiją, kuri vertė klausytoją šokti nuo pradžios iki pabaigos. Visuomenės priėmimas buvo toks pat entuziastingas, lėmęs milžinišką komercinę sėkmę. Albumas debiutavo pirmoje vietoje 40-yje šalių visame pasaulyje, įskaitant JAV ir JK, ir tapo vienu geriausiai parduodamų 2005 ir 2006 metų albumų. „Hung Up“ tapo vienu sėkmingiausių Madonnos singlų, patekęs į pirmąją vietą daugiau nei 45-iose šalyse. Albumas pelnė „Grammy“ apdovanojimą už geriausią elektronikos / šokių muzikos albumą.

 

Ši era, nors ir buvo komerciškai labai sėkminga ir kritikų giriama, taip pat sulaukė tam tikrų kontroversijų, ypač dėl „Live Nation“ sutarties. 2007 m. Madonna pasirašė beprecedentę 120 milijonų dolerių vertės sutartį su „Live Nation“, apimančią visas jos muzikinės veiklos sritis. Šis žingsnis buvo reikšmingas pokytis muzikos industrijoje, atspindintis mažėjančią tradicinių įrašų kompanijų įtaką ir augančią tiesioginio bendradarbiavimo su atlikėjais svarbą. Nors tai nebuvo tiesiogiai susiję su „Confessions on a Dance Floor“ muzika ar įvaizdžiu, tai buvo svarbus šios eros kontekstas, demonstruojantis Madonnos novatoriškumą ne tik mene, bet ir versle. Pati Madonna pasisakydavo apie tai, kad šiuo albumu norėjo grįžti prie šaknų, prie tos muzikos, kuri ją įkvėpė ir leido atrasti save. Ji pabrėžė šokio kaip išsilaisvinimo ir džiaugsmo formos svarbą, teigdama, kad šis albumas buvo skirtas tiesiog versti žmones šokti ir pamiršti savo rūpesčius. „Confessions on a Dance Floor“ era įtvirtino Madonnos, kaip nesenstančios šokių muzikos ikonos, statusą ir parodė jos gebėjimą nuolat prisitaikyti ir atsinaujinti, tuo pačiu likdama ištikima savo meninei vizijai.

Maištinga Siela