Filmas: "Argentina, 1985" / "Argentina, 1985"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

 

„Niekada daugiau!“ (isp. „Nunca Más!“)

 

Ką iš tikrųjų žinome apie tolimąją ir spalvingąją Argentiną? Ogi beveik nieko. Tik tai, kad ten yra pasilikusios didelės lietuvių imigrantų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo, taip pat žinome, kad šalis garsėja pampos lygumomis, vynu, jautiena ir, tiesą sakant, nuolat ištinkamomis politinėmis bei ekonominėmis krizėmis. Argentinos režisierius Santiago Mitre sukūrė vaidybinį filmą apie sudėtingus savo šalies persitvarkymo ir teisingumo vykdymo procesus „Argentina, 1985“ (isp. Argentina, 1985) (2022), filmas beregint sulaukė palankių kino kritikų vertinimų, pelnė „Goyos“ apdovanojimą, Auksinį gaublį ir buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio kino filmas.

 

Taigi, apie ką šis istorinis kriminalinis filmas? Manau, svarbu šiek tiek pasidomėti prieš žiūrint istoriniais-kultūriniais kontekstais. O pasirodo, kad XX a. antroje pusėje Argentina patyrė keletą karinių diktatūrų, tačiau labiausiai žinoma ir kruviniausia buvo 1976–1983 m. karinė chunta, oficialiai vadinama „Nacionaliniu reorganizacijos procesu“. Ši diktatūra įsigalėjo po karinio perversmo, nuvertusio prezidentę Isabel Perón, ir buvo valdoma generolų chuntos. Jos pagrindinis tikslas buvo „kovoti su komunizmu ir terorizmu“, tačiau iš tiesų ji vykdė valstybinį terorą prieš visus, kurie buvo įtariami opozicija, kairiaisiais ar tiesiog „nepageidaujamais“ asmenimis. Šis laikotarpis žinomas kaip „Purvinasis karas“ (isp. Guerra Sucia), kurio metu tūkstančiai žmonių – studentų, profesinių sąjungų aktyvistų, žurnalistų, intelektualų, tiesiog piliečių – buvo grobiama, kankinama ir „pradingo“ be žinios (vadinami desaparecidos). Apie 30 000 žmonių, kaip manoma, tapo šio valstybinio teroro aukomis. Diktatūra veikė slaptumo ir baimės atmosferoje, pažeisdama visas žmogaus teises.

 

Filme vaizduojamas savotiškas Argentinos Niurnbergo teismas, kuriame teisiami būtent tos sukarintos ir galingos chuntos nariai. Po 1983 metų Argentinos sudemokratinimo niekas taip ir nesiryžo oficialiai nuteisti šalį kažkada užvaldžiusių kraugerių, tad to imasi garsus Buenos Airių prokuroras Julio César Strassera, kuris pirmasis patraukė atsakomybėn nusikaltėlius. Šalis dar nesuvokusi traumuojančių padarinių pamažu įsitraukia į teisingumo įvykdymą, tačiau filme stebina Strasseros tvirtybė. Turint galvoje, kad visuomenė buvo pripratusi prie teroro, persekiojimų ir kankinimų, prokuroras nepasiduoda bauginimams (taip veikia imunitetas?), nors baimė tvyro visur. Julio ir jo pavaduotojas prokuroras persekiojami grasinimais, skambučiais ir t. t. susidorojimu. Julio nepalieka savo idėjos nuteisti buvusių diktatorių netgi tada, kai akivaizdžiai jo vaikams gresia pavojus, tad veikėjas tampa dar ir šalies didvyriu, svarbiu Argentinai.

 

Režisierius pasirinko šiuolaikinio Argentinos kino legendą – aktorių Ricardo Darín, kuris, galima sakyti, suvaidino svarbiausiuose šios šalies pastarųjų 3 dešimtmečių kino filmuose. Apskritai kalbant apie „Argentina, 1985“ – tai filmas užpildantis (bent jau man) istorines Argentinos spragas, apie kurias labai mažai ką žinojau. Galiu tik įsivaizduoti, ką šis filmas reiškia patiems argentiniečiams, nors ir nemėgstu filmų apie politinio teisingumo didvyrius, tačiau šis, manyčiau, ne toks jau dirbtinis, juolab kad iš tikrųjų taip ir vyko. Filmas rekonstruoja išlikusią filmuotą medžiagą iš teismo salės, iš archyvų ir prisiminimų, tad kai kurie tesime dalyvavusių nukentėjusių liudijimai išties labai sukrečia. Ypač besilaukiančios moters, kuriai buvo užrištos akys ir rankos, gimdymas mašinoje...

 

Filmas, manau, pavyko labiau kaip parodomasis, pastatytas Argentinos žmonėms. Ar tai aukšto meninio kino pavyzdys? Kažkiek galbūt, bet jis akivaizdžiai dar ir politinis, nes su politiniu kontekstu. Kas galbūt labiausiai pavyko, tai atskleisti nužmogėjimo ir žmogiškumo priešpriešą, diktatūros ir demokratinės santvarkos sankirtas, kurios ir mums, lietuviams, taip pat pažįstamos. Ar tai filmas, kurį būtina visiems pamatyti? Nemanau, tačiau filmas neprailgo, manau, jis gerai pastatytas ir kažkiek priminė brazilų neseniai matytą filmą „Aš vis dar čia“ (2024), tad jeigu jums patinka tokie filmai, manau, nepraleiskite „Argentina, 1985“.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela