Filmas: "Argentina, 1985" / "Argentina, 1985"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

 

„Niekada daugiau!“ (isp. „Nunca Más!“)

 

Ką iš tikrųjų žinome apie tolimąją ir spalvingąją Argentiną? Ogi beveik nieko. Tik tai, kad ten yra pasilikusios didelės lietuvių imigrantų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo, taip pat žinome, kad šalis garsėja pampos lygumomis, vynu, jautiena ir, tiesą sakant, nuolat ištinkamomis politinėmis bei ekonominėmis krizėmis. Argentinos režisierius Santiago Mitre sukūrė vaidybinį filmą apie sudėtingus savo šalies persitvarkymo ir teisingumo vykdymo procesus „Argentina, 1985“ (isp. Argentina, 1985) (2022), filmas beregint sulaukė palankių kino kritikų vertinimų, pelnė „Goyos“ apdovanojimą, Auksinį gaublį ir buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio kino filmas.

 

Taigi, apie ką šis istorinis kriminalinis filmas? Manau, svarbu šiek tiek pasidomėti prieš žiūrint istoriniais-kultūriniais kontekstais. O pasirodo, kad XX a. antroje pusėje Argentina patyrė keletą karinių diktatūrų, tačiau labiausiai žinoma ir kruviniausia buvo 1976–1983 m. karinė chunta, oficialiai vadinama „Nacionaliniu reorganizacijos procesu“. Ši diktatūra įsigalėjo po karinio perversmo, nuvertusio prezidentę Isabel Perón, ir buvo valdoma generolų chuntos. Jos pagrindinis tikslas buvo „kovoti su komunizmu ir terorizmu“, tačiau iš tiesų ji vykdė valstybinį terorą prieš visus, kurie buvo įtariami opozicija, kairiaisiais ar tiesiog „nepageidaujamais“ asmenimis. Šis laikotarpis žinomas kaip „Purvinasis karas“ (isp. Guerra Sucia), kurio metu tūkstančiai žmonių – studentų, profesinių sąjungų aktyvistų, žurnalistų, intelektualų, tiesiog piliečių – buvo grobiama, kankinama ir „pradingo“ be žinios (vadinami desaparecidos). Apie 30 000 žmonių, kaip manoma, tapo šio valstybinio teroro aukomis. Diktatūra veikė slaptumo ir baimės atmosferoje, pažeisdama visas žmogaus teises.

 

Filme vaizduojamas savotiškas Argentinos Niurnbergo teismas, kuriame teisiami būtent tos sukarintos ir galingos chuntos nariai. Po 1983 metų Argentinos sudemokratinimo niekas taip ir nesiryžo oficialiai nuteisti šalį kažkada užvaldžiusių kraugerių, tad to imasi garsus Buenos Airių prokuroras Julio César Strassera, kuris pirmasis patraukė atsakomybėn nusikaltėlius. Šalis dar nesuvokusi traumuojančių padarinių pamažu įsitraukia į teisingumo įvykdymą, tačiau filme stebina Strasseros tvirtybė. Turint galvoje, kad visuomenė buvo pripratusi prie teroro, persekiojimų ir kankinimų, prokuroras nepasiduoda bauginimams (taip veikia imunitetas?), nors baimė tvyro visur. Julio ir jo pavaduotojas prokuroras persekiojami grasinimais, skambučiais ir t. t. susidorojimu. Julio nepalieka savo idėjos nuteisti buvusių diktatorių netgi tada, kai akivaizdžiai jo vaikams gresia pavojus, tad veikėjas tampa dar ir šalies didvyriu, svarbiu Argentinai.

 

Režisierius pasirinko šiuolaikinio Argentinos kino legendą – aktorių Ricardo Darín, kuris, galima sakyti, suvaidino svarbiausiuose šios šalies pastarųjų 3 dešimtmečių kino filmuose. Apskritai kalbant apie „Argentina, 1985“ – tai filmas užpildantis (bent jau man) istorines Argentinos spragas, apie kurias labai mažai ką žinojau. Galiu tik įsivaizduoti, ką šis filmas reiškia patiems argentiniečiams, nors ir nemėgstu filmų apie politinio teisingumo didvyrius, tačiau šis, manyčiau, ne toks jau dirbtinis, juolab kad iš tikrųjų taip ir vyko. Filmas rekonstruoja išlikusią filmuotą medžiagą iš teismo salės, iš archyvų ir prisiminimų, tad kai kurie tesime dalyvavusių nukentėjusių liudijimai išties labai sukrečia. Ypač besilaukiančios moters, kuriai buvo užrištos akys ir rankos, gimdymas mašinoje...

 

Filmas, manau, pavyko labiau kaip parodomasis, pastatytas Argentinos žmonėms. Ar tai aukšto meninio kino pavyzdys? Kažkiek galbūt, bet jis akivaizdžiai dar ir politinis, nes su politiniu kontekstu. Kas galbūt labiausiai pavyko, tai atskleisti nužmogėjimo ir žmogiškumo priešpriešą, diktatūros ir demokratinės santvarkos sankirtas, kurios ir mums, lietuviams, taip pat pažįstamos. Ar tai filmas, kurį būtina visiems pamatyti? Nemanau, tačiau filmas neprailgo, manau, jis gerai pastatytas ir kažkiek priminė brazilų neseniai matytą filmą „Aš vis dar čia“ (2024), tad jeigu jums patinka tokie filmai, manau, nepraleiskite „Argentina, 1985“.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Netikėta meilė" / "El Amor menos pensado"

Sveiki,

Tikriausiai tik dėka festivalių galime pasižiūrėti Lotynų Amerikos kiną plačiajame ekrane, o ne kur nors užsislėpę po antklode nelegaliai. Šįkart į pagrindinę programą Kino pavasaris „ištempė“ argentiniečių romantinę dramą „Netikėta meilė“ (ispan. El Amor menos pensado) (2018). Filmas pasakoja apie pagyvenusią porą, kuri išlydi vienturtį sūnų į užsienį mokslams, o patys pasilikę vieni namuose nelabai bežino, ką bedaryti su savo santykiais.

Pykite-nepykite, bet tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nė nežiūrėjęs į pavardę, galėjau pasakyti, kad jį režisavo moteris. Tai, savaime aišku, nėra nei pliusas, nei minusas. Tiesiog jaučiausi tam tikras žiūros kampas, „minkštumas“ ir netgi jaukumas. Filme pasirodo ryškiausi Argentinos aktorių duetas ir čia prisiminiau, kad jeigu mes kurtume tokio tipažo komercinį kiną, o ne bandytume suvaidinti anekdotines situacijas, gal ir į tą nustekentą lietuvišką kiną imčiau žiūrėti kitaip...

Šiaip „Netikėta meilė“ nėra jau tokia netikėta... Jau nuo pat pradžių aiški filmo pasakojimo struktūra, netgi nereikia turėti iš literatūros metiniam aštuntuko, kad žinotum, kaip tokios šeiminės novelės baigiasi – žiedinė kompozicija – kuo prasidėjo, tuo ir pasibaigė. Taigi meilė patyrė eilinį išbandymą ir filmas, atrodo, būtų apie tą patį, ką pasakoja eiliniai serialai, bet... Bet jį kažkaip taip meiliai sužiūrėjau. Tie saikingi gyvenimiški juokeliai, pokalbiai prie vyno taurės, tas pagyvenusių žmonių laimės ir naujų potyrių, aistrų ieškojimas toks „minkštas“, kad iš esmės susitapatini ir nesvarbu, kad tau dar nėra penkiasdešimt ar keturiasdešimt. Nes filmas apie tai, jeigu gyvenime nors kartą patyriai skyrybas, žinai, kokiais keliais galima „prasieiti“, kai bandoma užpildyti tuštumą.

Kažin kokio originalumo filmas nepasiūlo, tačiau malonų jaukumą tarsi vyno taurę visgi pakviečia pasimėgauti tais santykiais, vykusiais dialogais, saikingais komiškais nutikimais. Man iš esmės filmas subalansuotas žanriškai – jei išgyvenate šiuo metu skyrybų dramą, toks filmas neprivers jus pasijausti prasčiau ir venų pjaustytis ar permiegoti su visais esančiais kino salėje, bet jeigu ir turite stiprius santykius, netgi tada galite šyptelti iš kažkada jūsų pačių kurtų panašių dramų.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trumanas" / "Truman"

Sveiki,

Ar galima įsivaizduoti „Kino pavasario“ festivalį be ispaniško kino? Tikriausiai, kad ne. Kaip ir mano repertuare – jam visada atsiras vietos, nes ispanų kinas nuostabus ir jam reiškiu dideles simpatijas. Cesc Gay komedija ir drama „Trumanas“ (ispn. Truman) (2015) tikriausiai daugelį nepaliks abejingo, netgi tų, kuriems nepatinka nekomercinis kinas. Iš esmės tai pripažintas geriausias ispanų metų filmas, pelnęs 5 „Gojos“ apdovanojimus, įskaitant ir aktorių duetą. Tai tokio filmo nepamatyti, tikriausiai, didelė kino maniakų nuodėmė.

Iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau nekenčiu filmų apie mirštančius nuo vėžio. Siaubingai atsibodusi tema, nuo kurios jau ima sukti vidurius – kiek gi galima? Na, tiek to, šia tema, berods, ispanų filmo dar nemačiau. Meluoju. Mačiau, tačiau „Gojų“ statulėlės ant filmo nesninga vien dėl temos. Sakykim, kad filmo siužetas daugiau nei banalus: atskrenda senas draugas iš Kanados į Ispaniją aplankyti vėžiu sergančio draugu su tikslu jį priversti gydytis, nors šansų praktiškai nėra. Keturias dienas vyrai smaginasi ir savotiškai aprauda draugystę, moteris ir gyvenimą. O kur dar tas senas šuo Trumanas? Žodžiu, viskas bla bla bla, tačiau režisieriui pavyko magiškas dalykas – išgauti pačių šilčiausių ir pačių įvairiausių vyriškos draugystės formų, kurios pasiekia žiūrovą, sėdintį salėje. Regis, nededant daug pastangų, jam pavyko lengvai nupasakoti visas pagrindines žmogaus fundamentaliąsias vertybes su tokiu subtiliu humoru, bet nebanaliai, neperspaudžiant. Kasdienybė, trumpėjantis gyvenimas, žmogaus ryžtas ir baimė pasakyti sūnui ir tam pačiam šuniui „sudiev“. 

Ar teisinga buvo filmą pavadinti „Trumanu“? Šuo kaip ištikimybės ir draugystės simbolis, įprasminantis vyrų draugystę. Pagrindinis veikėjas braukia ašaras, atsisveikindamas su šunimi, tačiau ne su šunimi atsisveikina, o su savo draugu, kuriam negali pasakyti viso labo, todėl reikalingi simboliai. Simboliai padeda pasakyti ir išlaikyti emocijas, nesuskystėti, tačiau imlus žiūrovas supranta režisieriaus sumanymą. Ir Dieve, tikrai geras šis filmas, paliekantis pilną krūtinę kažin kokio noro gyventi, šviesos, kad gyvenimas nesibaigia, kad reikia kvailioti, būti žaismingiems ir, et, ką čia pasakoti, pozityvus, šmaikštus filmas tiks ir patiks daugeliui.

Tiesa, aktorių duetas Ricardo Darin ir Javier Camara – pritrenkiančiai atskleidė veikėjų ryšius ir pastangas, ką jau sakyti apie režisieriaus kūrybinį sumanymą. Žinote ką? Nematau nė vienos sumautos priežasties, kodėl šio filmo nebūtų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiuolaikiniai žvėrys" / "Relatos Salvajes"

Sveiki, kinomanai,

Tikriausiai ištikimi kinui žmonės neturėtų praleisti argentiniečių juodosios komedijos dramos „Šiuolaikiniai žvėrys“ (ispn. Relatos Salvajes) (2014), kuris pasaulyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo – buvo šiemet nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas ir šiaip prisikasė prie daugelio prestižinių apdovanojimų, kuriuos net sunku išvardinti. Paminėsiu, kad tai visų laikų žiūrimiausias Argentinos filmas savoje tėvynėje.

Filmas išties įspūdingas ir vertas akies. Tai 6 atskirų antologija, kurioje atsiskleidžia žmogaus žvėriškoji prigimties pusė – kerštas ir nepasitenkinimas esama situacija yra visose šešiose dalyse. Šiaip mėgstu vientisus filmus, kur įvykis seka įvykį, tačiau „Šiuolaikiniai žvėrys“ patraukia ne tik savo idėjomis, bet ir kiekvienos mažos istorijos pasakojimo sodrumu, įtaigumu ir įtampa. Aišku, jau po kelių istorijų žinome, kad kažkas mirs, kažkas tuoj pratrūks, tačiau socialinės aplinkos diktuojamos istorijos išlieka nemažiau įdomios. 

Filmas gali nepatikti tiems, kurie visgi pripratę prie lėtų ir subtilių dramų, šiame filme subtilumo beveik nėra. Tai juodas, tirštas, bet įdomus filmas. Įdomiausia tai, kad filmui pavyko sužadinti žiūrovui tas kasdienines situacijas, kuriose mes atsiduriame ir tampame beviltiški civilizacijos taisyklių sukaustyti įkaitai, pvz., istorija apie nutemtą nuo šaligatvio automobilį praktiškai sugriovė žmogaus gyvenimą. Liūdnos realybės absurdas liejasi ir netgi stilingai vietomis priartėja prie Q. Tarantino filmams būdingos bjaurasties ir smurto estetikos, prisimenant istoriją apie dviejų vyrų susisprogdinimą prie tilto...

Nepaisant savo brutalumo, retkarčiais blyksteli ir žmogiškumo atšvaitai, pvz., įsidarkiusi nuotaka vėl šoka su sutuoktiniu. Maža čia humoro, bet įtaigumas per norą sudrebinti ir sukrėsti žiūrovą, tikriausiai ir yra stipriausioji ir paveikiausioji filmo jėga. Man asmeniškai labai patiko šis filmas dėl savo ambicingumo, stilistikos ir, žinoma, ispanų bei argentiniečių aktorių – daugelis iš jų tikrai žinomi, kas bent kiek žiūri ispanišką kiną, tas atpažins. O šiaip verta dėmesio kino juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fėjų auklėjimas" / "La Educacion de Las Hadas" / "The Educacion of Fairies"

Sveiki visi,

Sveiki, šiandien grįžtu į ispanų kino zoną – vieną mėgstamiausių kino pasaulyje ir šįkart ispanų režisieriaus Jose Luis Cuerda drama „Fėjų auklėjimas“ (La Educacion de las Hadas / The Education of Fairies) (2006 m.). Šiaip šio režisieriaus ankstesnieji darbai yra sulaukę nemažai tarptautinių kritikų pripažinimo, bet ši juosta kažkaip praslydo pro teatrus beveik nepastebėta ir nekritikuota. Žinoma, žiūrėdamas ispanų kiną beveik niekada nerizikuoju nusivilti, kas kartais nutinka su Lotynų Amerikos kinu, kurį dažnai priskiria ispanų kino srautui. Visgi šįkart drama nesmogė kaip pitonas man į gerklę ir akis, veikiau iš aštrių kampų ir mėlynių akyse gavau šilto pieno su medumi – be galo švelni, subtili, melancholiška ir rudeninė drama apie išsiskyrimo skausmą ir suartėjimą.

Esu matęs ne vieną filmą, kada skaudus pasaulis yra sumitintas vaiko akimis pvz. „Pano labirintas“, „Juoda duona“, šįkart ir vėl pasirinkta panaši pozicija – vaikas tiki fėjomis ir jų gerosiomis galiomis, kurios turėtų padėti sutaikyti besiskiriančius tėvelius. Ir tokia fėja galiausiai atsiranda – emigrantė iš Alžyro, kuri vaiko akimis netikėtai tampa fėja, nors iš suaugusiųjų pozicijos yra viskas kur kas sudėtingiau, ta fėja myli nusikaltėlį draugą, kuris sėdi kalėjime, o jo skolininkai ją nuolatos persekioja... Tačiau filmas toli gražu nėra grubus, daug gražių spalvų, ispaniško neįprastai švelnaus dvelksmo, kuris nepalieka abejingo žiūrovo. Tiesa, jei nepajusite tos jausenos, filmas gali atrodyti niekuo neypatingas, truputį tuštokas ir iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau man jis patiko ir jo reitingus labai pakėlė žavioji ispanų dainininkė Bebe, suvaidinusia netiesiogiai fėją – tai antras filmas su ja, kurį man tenka matyti ir labai gaila, kad ji šiuo metu yra visai nutolusi nuo kino, nes tas balsas, energetika – „ o boža...“, atsispirti neįmanoma. 

Drama gal nėra kažkuo labai jau ypatinga, kad ją būtina pamatyti, tačiau yra įdomių idėjų, savaip lengvai ištransliuotų. Ilgai galvojau, kad filmas keistas, ilgi tauškalai vaikui apie fėjas ir pasakas pasirodė perdėtai fanatiški, vis pagalvoji: „O kaip tas vaikas užaugs, jei jam kas sekundę plaunamos smegenys?“ Tačiau toks auklėjimas toli gražu neužfiksuotas kaip žalingas padarinys ir, regis, režisieriui patiko mintis, kad fėjos, nesvarbu, tikros ar nelabai, gali išgelbėti pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela