Sveiki, skaitytojai,
„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų.
Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.
Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926),
ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų
modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros
istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri
meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir
novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.
Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste,
Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo
kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis,
vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią
religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo
atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo
iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta,
religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų,
imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra
didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o
„Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos
kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose
vietinį paveldą.
Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir
akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo
organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar
natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena
gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo
banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai
naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas
(trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų
gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę
reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo
dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar
gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi
novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto
grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias
atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog
revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį
vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir
besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp
jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque
Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis
gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš
kelerius metus pamatyti.
Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai.
1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus
Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens
dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę
jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę,
skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto
neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau
jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo
patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių
išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo
palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos
kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo
asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo
legendos dalimi.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą