Šios dienos citata: architektas Antoni Gaudí apie kūrybą, kūrybiškumą ir atradimus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų. Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.

 

Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926), ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.

 

Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste, Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis, vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta, religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų, imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o „Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose vietinį paveldą.

 

Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas (trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš kelerius metus pamatyti.

 

Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai. 1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę, skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo legendos dalimi.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Ispanija, Barselona, La Rambla, Šv. Šeimos bažnyčia (Sagrada Familia) ir Antoni Gaudi reprezentuojantis miestas

 

Sveiki,

 

Šiame įraše dalijuosi savo autentiškomis nuotraukomis, darytomis visai neseniai, 2023 m. liepos pradžioje iš Katalonijos sostinės Barselonos ir savo asmeniniais įspūdžiais. Labai norisi perteikti taip, ko nerasite komercinėse kelionių agentūrose, bet tai sudėtinga, nes pačioje Barselonoje buvau tik vieną dieną ir viską pamatyti bei apžioti, pajusti autentiką ir pamatyti tiesiog fiziškai neįmanoma, nes prabėgi centrą, pamatai turistines labiausiai nuvaikščiotas vietas ir sakai Barselonai viso gero. Taigi pradėsiu nuo to, ką pajutau ir tik paminėsiu istorinius momentus, ką ir taip plačiau ir įdomiau galite rasti internete.

 

Nors mūsų Vikipedijoje pažymėta, kad pačioje Barselonoje gyvena 1,6 milijonų gyventojų, patys miestiečiai teigia, kad su visais priemiesčiais (sunku patikėti!) čia nuolat cirkuliuoja apie 7 milijonus. Barselona – Ispanijos Šiaurėje, prie Viduržemio jūros, ir tai yra Katalonijos sostinė. Kas labiau domisi, tas žino, kad daugiau beveik trečdalį Ispanijos ekonomikos sukuria būtent šis turtingiausias ir darbščiausias Ispanijos regionas, kuris iš esmės jau ne kartą bandė atsiskirti nuo Ispanijos arba įgauti dar daugiau autonomijos. Tiesą sakant, patys kataloniečiai turi savo atskirą kalbą, kuria rašoma grožinė literatūra, laikraščiai ir t. t. Nors diktatoriaus Franko laikais buvo draudžiama kataloniečių kalba viešai, šiandien tai labai skatinama vietos gyventojų.

 

Pačioje Barselonoje, kai buvau, buvo 32-33 karščio, bet dažnai tarp aukštų namų ir medžių platanų gal to tokio alinančio karščio ir nejausdavau, bet prakaituoti tikrai teko. Mieste daug kasinėjimų, daug pertvarkymų, nuolatiniai remontai, tad ne visada ir ne visur patogiai pereisi, tačiau tai nesutrukdė visų pirmiausia pamatyti tikriausiai turistų labiausiai „nulaižytą“ vietą – tai Šv. Šeimynos bažnyčią, kurią visas pasaulis žino kaip Sagrada Familia. Turistų tiek, kad eini tiesiog ratu, net per judrias gatves ir apeini aplinkui lėtai (tarsi kokią Meką) tyrinėdamas šią daugiau nei šimtmetį statomą architektūrinį šedevrą, kurį pradėjo genijus Antoni Gaudi (1852-1926). Įspūdis, žinokite, dvejopas, nes tai epochų skirtingas durtinys. Aišku, Gaudi fasadas pats įspūdingiausias, toks kaip iš smėlio pilies suręstas, tačiau kruopštumo ir krikščioniškos simbolikos tiek, kad tikrai ne iš gatvės karštą Barselonos dieną nagrinėti, tad, apėjus ją, matosi dar trys svarbūs architektai, kurie savitu stiliumi, gal kiek griežtesniu ir kitoniškiau pratęsdami statė šią bažnyčią, bet jau neatrodo taip įspūdingai. Kai buvau, vis dar buvo statomos viršūnės, bet tikimasi per kelerius metus visiškai užbaigti. Tai išties bus įspūdinga. Tiesa, norint patekti į vidų – sėkmės atstovėti eilėje valandas, nors sakoma, kad verta, nes viduje kosmosas tiesiogine to žodžio prasme (pasiguglinkite vidaus interjerą, nieko panašaus nesate matę).

 

Iš tikrųjų visa turistinė Barselona yra nuženklinta Antoni Gaudi ir mozaikinės architektūros paminklais, suvenyrais, simboliais bei papuošimais. Tai yra Barselonos išskirtinumas. Norint pamatyti miestą, reikia užkopti į vadinamąjį Montžuiko kalną (Montjuïc), į kurį geriau, sakyčiau, pėsčiomis nelipti, geriau rasti kokią transporto priemonę (yra keltuvas, taksi), nes prarasite daug laiko ir nualinsite save, bet jeigu turite laiko ir sveikatos – pirmyn! Žodžiu, kaip ir kiekviename mieste, taip ir Barselonoje, galite nuo kalvos pamatyti miesto panoramą. Anksčiau ant šio statoko ir labai aukšto kalno gyveno žydai, šiame vidiniame miesto šlaite buvo įkasami palaikai, tačiau žydai buvo išprašyti iš miesto ir jiems teko išvykti. Dabar čia įsikūręs muziejus, buvęs 1992 metų Olimpinis stadionas. Kuo labiau važiuoji į viršų, tuo daugiau matai įvairių pakelėje objektų ir atsidengia panorama. Aukščiausiame taške, kur turistai mėgsta fotografuotis, atsidengia Barselonos centras su uostu į Viduržemio jūrą, Kolumbo paminklas ir kiti puikūs dalykai.

 

Vėliau centre galima apžiūrėti Kolumbo paminklą, jis turėjo reikalų su šiuo miestu (daugiau apie tai foto reportaže). Žinoma, aplankyti reikia ir kitas svarbias miesto katedras, romėnus menančius negausius griuvėsius. Miestas gan judrus ne tik dieną, bet ir naktį – mieste įteisinta prostitucija, jaunimas uliavoja taip garsiai, kad atrodo kaip Užgavėnės. Daug kvapų, daug triukšmo, maisto ir suvenyrų, istorinių paminklų, centrinis turgus, kur galima pavalgyti vietinio maisto, tačiau dienos metu daug turistų, manau, tos tikrosios Barselonos dvasios per vieną dieną taip ir nepajutau, tik vos užčiuopiau, nes daug ką gožia komercija, žmonės iš viso pasaulio, panašiai kaip Romoje, Florencijoje ar Atėnuose – visur dienos metu pagrindiniai bulvarai labai panašūs, todėl ištinka toks trumpas nusivylimas, jog esi viename iš tų miestų, kuris suvokiamas kaip unikalus, tačiau tą unikalumą visgi reikia atkapstyti kaip kokią fosiliją, pajusti maistą, kvapą, kultūrą, muziką, kalbą. Tikriausiai reikia pagyventi bent kelias savaites. Dabar dalijuosi savo foto reportažu, o po nuotraukomis – trumpa informacija ir įspūdžiai.

Sagrada Familia iš dešiniojo šono, naujas architektas pratęsė A. Gaudi statybas. Matosi visai kita stilistika. Visgi statybos lėtokos dar ir dėl to, kad tai specialus atgabentas smiltainis, kuris matuojamas ir kiekviena išpjauta plyta ar elementas kruopščiai matuojamas ir įvertinamas ekspertų. Ant didžiulių bokšto vis dar vyksta statybos. Statytojai lipa į viršų kojomis 20 minučių, prie kranų dirba irgi tik 20 minučių ir po to keičiasi. Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma... 

Užpakalinė Sagrada Familios dalis sukurta brangiai kainavusio japonų architekto. Vėlgi kitoks stilius.

Gaudi sukurtas priekinis fasadas. Pats architektas pastaruosius gyvenimo dešimtmečius nieko nebestatė, tik šią bažnyčią. Jam buvo per 80 metų, kai 1926 metais iš čia vieną rytą ėjo pas kunigą ir jį nutrenkė tramvajus, nes nežinojo, kad mieste įvesta jo linija. Tiesa, po avarijos išliko gyvas, tačiau dėl statybų buvo taip apšepęs, beveik kaip valkata, tad jį nuvežė į valkatų ligoninę ir negavęs tinkamos pagalbos, neatpažintas mirė. Šitaip žuvo vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės architektūros genijų. Bet jis niekada ir negalvojo pabaigti šios bažnyčios, būtų perdavęs kartoms

Dar vienas bažnyčios fragmentas.

Panorama į Barseloną ir jo uostą nuo Mondžuiko kalno.

Tai jau gotikinė Barselonos katedra, kuri ir vadinasi „Barselonos katedra“. Pradėta statyti XIII a. pabaigta XV. Tiesa, fasadas su rože visgi iš XIX a. 

Sardana – tradicinis katalonų šokis, kuris šokamas ratelyje, susiėmus rankomis. Skulptūra ant Montžuiko kalno.

1992 metais Barselonoje vyko vasaros Olimpinės žaidynės, kurios absoliučiai pakeitė miesto vaizdą ir ekonomiką. Anksčiau Barselonos centras buvo ekonomikos ir pramonės centras, tačiau dėl Olimpiados visa pramonė buvo perkelta į pakraščius, todėl Barselonos centras tapo vien tik gyvenamasis ir pramoginis. Čia matote 1992 metų didžiulį stadioną ir didelį fakelą, kuriame buvo įžiebta olimpinė ugnis. Tiesa, po žaidynių visas šis kompleksas tapo nereikalingas ir niekas čia nebevyksta, matote, (nors iš nuotraukos nesimato visgi) ir pats bokštas jau šiek tiek aprūdijęs. Čia lietuviai iš krepšinio iškovojo savo medalius! 

Pagrindinėje gatvėje, kuri vadinama La Rambla, galite pamatyti tokias skulptūras. Tik iš pradžių atrodo kaip skulptūros, tai persirengę aktoriai. Nusifotografuoji ir įmeti eurų. 

Jau minėjau, kad Katalonija nori atsiskirti nuo Ispanijos. Šiaip yra uždrausta pasipriešinimo vėliava, kuri iš esmės primena Katalonijos vėliavą, tačiau kampe turi žvaigždę. Policija vėliavas nuima, nes ji nelegali, tačiau visiems nė motais, Barselona tiesiog skendi tose pasipriešinimo ir nepriklausomybės vėliavose, netgi visai prie valdžios rūmų. Šioje nuotraukoje matosi tos vėliavos balkonuose.

La Rambla gatvės pabaigoje (arba pradžioje, nelygu kaip pažiūrėsi) yra Katalonijos didžiulė aikštė su išjungtu fontanu. Dėl ES reglamento taupyti vandenį, fontanas neveikia. Vieta pilna šimtais balandžių, kuriuos lesina turistai, nors manau, jie ištroškę, neaišku, kur gauna gėlo vandens. Visgi aikštėje pilna Užgavėnes primenančių persirengėlių, kurie čiumpa turistus, kai fotografuojasi, pasimaivo, leidžia pasifotografuoti, o po to kaulija, kad susimokėtumėte, todėl venkite šių keistuolių, jie uždarbiauja.

Svarbus valdžios pastatas. Vienas seniausių, nors „aptrauktas“ naujoviška architektūra.

Katalonai pamišę dėl mozaikų, net gatvių grindinys dekoruotas žymių, jau kadais mirusių architektų. Štai vienas La Rambla gatvėje.

Atrodo, nieko įspūdingo, atsikišimas iš istorinių bažnytinių pastatų, tačiau tai vieta bene vienintelė viešojoje erdvėje, kuri demonstruoja senovės romėnų statinių likučius.

Dieve, pamiršau, kaip vadinasi šis pastatas. Lyg ir pilis... Žodžiu, su šia vieta susijęs Kristupas Kolumbas, kuris buvo čia atvykęs. Kristupo Kolumbo kilmė neaiški, legendų daug, bet tikriausiai buvo kokio karaliaus pavainikis, nes patys kilmingieji jį priėmė į savo audienciją čia, Barselonoje, (nekilmingų nepriimdavo) ir rėmė jo keliones į jūrą. Tai, ką dabar matote, vienaip ar kitaip matė pats K. Kolumbas, viskas išlikę autentiška. 

Tai paskutinis A. Gaudi namas, pastatytas Barselonoje, po to jis statė tik Sagrada Familia. Pasigrožėkite, kokia architektūra daugiau nei prieš 100 metų! Tai pirmasis namas, kuris turėjo kartu ir vėdinimo sistemą. Taip pat Barselonoje yra Gaudi atskiras parkas, toks kaip ištisas stebuklingas pasakų kvartalas, į kurį plūsta turistai. 

Šis uždarojo tipo kiemas-aikštė – tai istoriniai karalių rezidencijos namai.

Nelabai pavyko man nufotografuoti Kristupo Kolumbo paminklą, nes aplinkui vyksta renovacijos darbai, bet nemanau, kad ir iš arti pavyktų perteikti skulptūros prašmatnybę ir aukštį. Gal net iš toli geriau žiūrėti. Visgi Kolumbas buvo pastatytas aukštai, o sumanyta, kad jis pirštu rodo į Naująjį pasaulį, tačiau rangovai sumaišė puses ir jis iki šiol žiūri ir rodo ne į Vakarus, o į Rytus (ironiška, juk Kolumbas plaukė į Indiją, todėl lyg ir teisinga). Kolumbo aikštė – didžiulis Barselonos eismo mazgas, šalia visai ir jūra. Nuo čia prasideda ir La Rambla gatvė.

Barselonos La Rambla architektūra.

Tai senas uždaras kiemas su specifine architektūra, kurion užėjęs jauti vėsų skersvėjį. Kiemas pastatytas su tokiomis arkomis, kad net karščiausią dieną veikia kaip nemokamas ventiliatorius. 

Tai kitas, panašu, kad dar viduramžius tikriausiai menantis kiemas. Neįtikėtina, bet čia buvo karvelių paštas.

Jūsų Maištinga Siela