Labas,
„Lipt stogais ir žiūrėt žemyn...“ –
dainuoja atlikėja Jurga Šeduikytė.
Reikia lipti stogais ir žiūrėti žemyn. Dažnai. Nes, o
kam duotos akys ir gyvenimas?
Vakar ir šiandien galvojau apie tai, kiek iš mūsų
atima gyvybės, įdomumo ir įvairovės, sakyčiau, tikrojo gyvenimo pulso, kai iš
visų jėgų stengiamės būti normalūs, kai nelabai suvokiame, kad tai nenormalu.
Vis kartais pasikapoju, pavyzdžiui, su homofobais, kurie tokie įtikėję savo morale
ir dorove kitą teisti dėl jo kitybės, kad net darosi beveik graudu, kaip
žmonės yra savo galvoje sustygavę normalybės variantą, kad viską, ką jam
bepateiksi, vis tiek bus tik jo suvokimo periferijoje.
Dažnai nesame atviri „nenormalumui“, kas nesijungia su
tiesioginiais mūsų patirčių variantais, todėl manome, jog kol dirbame, elgiamės
pagal taisykles, mokame mokesčius, mylime artimuosius, kol neatsidūrėme
psichiatrinėje, tol esame labai normalūs. Deja... Esame labai įsikinkę save į
ratus kaip darbiniai arkliai, nes taip daro daugelis, taip gyvena daugmaž visi
ir to siekiame ir... kaip mums SKAUDA, kai kiti lipa stogais ir mato horizontus
plačiau. Normalumas netgi savotiškai gali įteigti, jog nekęsti ir smurtauti
prieš nenormalumą yra teisingas kelias „ginti(s)“. Visgi... Tai tik iliuzijos,
kurias reiktų išdrįsti pripažinti.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą