Sveiki, skaitytojai,
Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius
2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už
pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin
kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos
intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio
antikinio turinio filmą.
Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų
tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau
jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio
pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis.
Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą
pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott
sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.
„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją
dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš
Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė
barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau
nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar
atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip,
kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus
atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji
intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs
imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...
Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą
vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri
patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais
imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir
parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš
komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai
susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina
sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje
daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas
neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o
pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas
ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro
Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia
tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai
žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai
apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už
gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad
nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą
žaidimą.
Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir
veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus.
Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria
šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu
ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir
pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino
prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą