Sveiki,
„Po velnių! Gal ir netinka taip pradėti,
mieli draugai, bet negaliu iškentėti nenusikeikęs. Yra žmonių, kurie atrodo
rimti ir visai išmintingi, kurie moka tvarkyti savo reikalus, bet kurie,
įsivaizduokite, netiki pasakom. Tik pagalvokit, netiki pasakom! Jie mano, kad
pasaka yra fantazijos vaisius, įsivaizduotas dalykas, graži iliuzija, taigi
netiesa. Į tai galima atsakyti tik taip: pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra
nė krislo melo. Kas to nesupranta, man rodos, stokoja dvasios ir nėra pilnas
žmogus.“ Julius Kaupas
Pamenu, kažkada palėpėje pas senelius radau Juliaus
Kaipo knygą „Daktaras Kripštukas pragare“. Lyg ir bandžiau skaityti, bet,
matyt, buvo tuomet dar per sudėtinga, įdomu, kaip būtų dabar? Šioji citata
absoliučiai, sakyčiau, sutampa su poeto Henriko Radausko pozicija, bet galimai
ji ir šiek tiek ironiška racionaliųjų žmonių atžvilgiu.
Julius Kaupas (1920–1964)
– išskirtinis lietuvių išeivijos rašytojas, kurio kūryba tapo intelektualios ir
satyrinės prozos etalonu. Gimęs Kaune ir Antrojo pasaulinio karo nublokštas į
Vakarus, kur praleido likusį gyvenimą, Kaupas savo kūryboje įžvalgiai tyrinėjo
žmogaus egzistencijos problemas, tapatybę ir absurdišką tikrovę. Šios temos
ryškiausiai atsiskleidžia jo žymiausiame kūrinyje „Daktaras Kripštukas
pragare“. Šioje apysakoje „pragaras“ tampa ne tiek pomirtine vieta,
kiek simboline erdve, kurioje per daktaro Kripštuko groteskiškus nuotykius
demaskuojamos žmogiškosios ydos, visuomenės tuštybė ir egzistencijos
beprasmybė. Kaupo prozai būdingas aštrus intelektas, rafinuota ironija ir
elegantiška kalba, kuri derinama su filosofiniais apmąstymais, kviečiančiais
skaitytoją permąstyti įprastas vertybes. Per savo kūrybą, ypač per
satyrinį-filosofinį pasakojimą, Kaupas tapo ne tik savo kartos išeivijos
patirčių įamžintoju, bet ir universalių žmogaus būties dilemų analitiku, kurio
įžvalgos išlieka aktualios iki šių dienų. Jis taip pat laikomas miestietiškos/urbanistinės
pasakos pradininku Lietuvoje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą